Zoologijos egzaminas I dalis

• Zoologija – biologijos
• šaka, tirianti gyvūnus.

Istorija

• Pirmasis žinias apie gyvūnus aprašė
• ir susistemino Aristotelis (384–322 m. pr. m.
• e.). Jis visus tuo laiku pažįstamus gyvūnus suskirstė į dvi grupes:
• turinčius kraują ir bekraujus. Pirmajai grupei jis priskyrė žinduolius,
• paukščius,
• roplius
• ir amfibijas,
• banginius
• ir žuvis.
• Bestuburius
• jis suskirstė į keturias grupes: galvakojus,
• vėžiagyvius,
• moliuskus
• ir vabzdžius.
• Tuo tarpu vabzdžius dar suskirstė į vabzdžius, voragyvius
• ir kirmėles.
• Aristotelio sistema buvo netobula, tačiau išsilaikė iki renesanso.
• Be to, daugiau dėmesio buvo skiriama aukštesniesiems gyvūnams, o bestuburiais
• nelabai domėtasi. Vėliau zoologija ėmė sparčiai vystytis, nes prasidėjo
• kelionės, buvo atrandama ar atvežama įvairių gyvūnų rūšių, todėl jų pažinimas
• tapo būtinas.

• 1578
• m. šveicaras K. Gesneris išleido stambų
• veikalą „Gyvūnų istorija".
• A. Levenhukas (1632–1723)
• išrado mikroskopą.
• M. Malpigijus (1624–1694)
• tyrė viščiuko embrioninį vystymąsi ir šilkverpių
• sandarą.
• Džonas Rei (1627–1705)
• – sistematikos pradininkas, pateikė rūšies
• sąvoką.
• Karlas Linėjus (1707–1778)
• – sukūrė mokslinės klasifikacijos pricipus. Be
• to, 1735
• m. išleido labai svarbų leidinį „Gamtos sistema". Įvedė rūšies sąvoką
• ir sukūrė binarinę nomenklatūrą, kurios esmė, kad rūšies pavadinimą sudaro 2 žodžiai: pirmasis
• nurodo gentį, kuriai priklauso ta rūšis, antras – pačią rūšį. sistematika
• nurodo gyvūnų ir augalų įvairovę, klasifikaciją, remiantis sandaros
• panašumais. Sistematinis vienetas yra rūšis, tada gentis, šeima, būrys,
• klasė, tipas – pats aukščiausias taksonas.
• Žoržas Kiuvjė (1769–1832)
• patobulino zoologijos klasifikaciją.
• 1825
• m. prancūzų zoologas ir anatomas A. Blenvilis pasiūlė tipo,
• kaip aukščiausio sistematinio vieneto, sąvoką.

• Zoologijos
• mokslo šakos:

• Atskiras gyvūnų grupes nagrinėja
• smulkesnės zoologijos šakos:

• protozoologija – tyrinėja vienaląsčius,
• entomologija – vabzdžius,
• malakologija – moliuskus,
• akarologija – erkes,
• arachnologija – vorus,
• ichtiologija – žuvis,
• herpetologija – varliagyvius ir roplius,
• ornitologija – paukščius,
• teriologija – žinduolius.

• Be to, zoologija dar skirstoma į
• atskiras disciplinas:

• bestuburių
• zoologija,
• stuburinių
• zoologija,
• zoologijos
• sistematika.

• Bendrosios zoologijos disciplinos
• yra:

• morfologija,
• anatomija,
• fiziologija,
• genetika,
• embriologija,
• ekologija,
• zoogeografija,
• paleontologija
• ir kt.

• Gyvūnų pasaulis labai įvairus - žemėje gyvena daugiau kaip
• milijonas rūšių. Gyvūnai yra nuo primityviausių vienaląsčių  iki sudėtingiausių daugialąsčių organizmų.

Klasifikacijos lygmenys:

• Karalystė (Animalia) – labai didelis skyrius, apimantis
• organizmus, kurie veikia iš esmės panašiais būdais. Gyvūnų karalystei priklauso
• daugialąsčiai organizmai, kurie energijos gauna maitindamiesi maistu. Dauguma
• jų turi nervus, raumenis ir yra judrūs.

• Tipas – pagrindinis karalystės poskyris ir apima vieną ar
• kelias klases bei jų pogrupius.

• Klasė – pagrindinis tipo poskyris ir apima vieną ar kelis
• būrius bei pobūrius.

• Būrys – pgrindinis klases poskyris ir apima vieną ar
• kelias šeimas.

• Šeima – būrio poskyris ir apima vieną ar kelias gentis bei
• jų pogrupius.

• Gentis – šeimos poskyris ir apima vieną ar kelias rūšis
• bei jų pogrupius.

• Rūšis – grupė panašių individų, kurie laukinėje gamtoje
• gali tarp savęs kryžmintis.

• Subkaralystė – vienaląsčiai. Tipai: Žiuželiniai,
• Sarakodiniai, Sporagyviai, Mikrosporidijos, Knidosporidijos, Infuzorijos.

• Gyvūnų tipai: pintys, duobagyviai, plokščiosios kirmėlės,
• apvaliosios kirmėlės, žieduotosios kirmėlės, moliuskai, nariuotakojai,
• chordiniai.

Biologinė įvairovė ir kas kelia jai grėsmę.

• Gyvūnų įvairovė. Užregistruotas  rūšių kiekis – 1320000, galimas rūšių kiekis
• – 10 600 000.

• Šiuo metu Žemėje bioįvairovė mažėja. Priešingai nei Žemės
• istorijoje buvusius masinius rūšių išnykimus, dabartinį didžiąja dalimi
• lemia žmonijos veikla. Prie bioįvairovės nykimo prisideda nuolat mažėjantys
• pasauliniai miškų,
• mangrovių,
• savanų
• ir kitų ekosistemų plotai, didėjanti jų fragmentacija (padalinimas į mažus
• plotus). Dėl žemės ūkio vykstantis buveinių
• nykimas, neatsakinga miškininkystė, nedarnus ir vis augantis resursų naudojimas, užterštumas,
• klimato kaita
• ir invazinių rūšių plitimas yra laikomos pagrindinėmis vis dar neišspręstomis
• bioįvairovės grėsmėmis

Svarbiausi gyvo organizmo požymiai yra šie:

• Augimas ir vystymasis
• – pasireiškia audinių, organų kitimu
• bei apimties didėjimu. Tai vyksta nuolat gaminantis, kintant ir
• specializuojantis molekulėms, ląstelėms bei kitoms biologinėms
• struktūroms.
• Dirglumas – organizmas privalo reaguoti į aplinkos kitimus.
• Tačiau organizmas reaguoja ne į visus aplinkos kitimus, o tik į tuos,
• kurie yra reikšmingi jo egzistavimui.
• Judėjimas
• (tiek aplinkoje, tiek vidinis) –
• neatsiejamas nuo dirglumo, nes kiekvienas organizmas į dirgiklį reaguoja
• judesiais. Judėjimas suprantamas labai plačia prasme, nes judėti gali
• visas organizmas, atskiros ląstelės ar net organoidai ląstelės viduje.
• Paveldimumas – Gebėjimas atgaminti į save panašius palikuonis.
• Kintamumas – tai naujų, netipiškų požymių atsiradimas,
• priklausomai nuo vidinės ar išorinės aplinkos sąlygų.
• Medžiagų apykaita - vartojimas, perdirbimas bei energijos
• saugojimas.
• Dauginimasis
• – tai universaliausia gyvybės
• savybė arba kitaip tariant, sugebėjimas išlaikyti rūšį.

• ·        
• Tarpusavio santykiai,
• tarprūšiniai santykiai;

• ·        
•  Senėjimas – ląstelės, audiniai, organai
• ir jų sistemos dėsningai kinta, ir tai baigiasi organizmo biologine mirtimi.

 

•   Nepaisant visko, yra
• organizmų, kuriems viena ar kita minėta savybė nėra būdinga. Todėl gyvybė
• apibrėžiama ne atskirais išvardytais požymiais, bet visų šių požymių ir savybių
• visuma.

• Gyvūnų karalystė labai įvairi – ji apima
• organizmus, nuo paprasčiausių vienaląsčių iki sudėtingų stuburinių. Įvairių
• gyvūnų mityba ir mitybos būdai skiriasi ir tai priklauso nuo jų gyvensenos ir
• maisto medžiagų poreikio.

•   Pagal mitybą,
• gyvūnai skirstomi į :

• ·        
• Augalėdžius – tai gyvūnai, mintantys augaliniu maistu. Šie
• gyvūnai dažniausiai turi tam tikrus dantis tokio tipo maistui sumalti, o
• išgauti medžiagas iš celiuliozės, esančios augalų stiebuose, jiems padeda
• mikroorganizmai, gyvenantys prieskrandyje.

• ·        
• Plėšrūnus – gyvūnus, mintančius mėsa. Kadangi mėsoje
• maisto medžiagų yra daugiau nei augaluose, pasisotinę tokie gyvūnai gali išbūti
• ilgai neėdę. Tačiau tokių gyvūnų medžioklės procesai dažnai būna ilgi, sunkūs
• ir varginantys.

• ·        
• Visaėdžius – tai gyvūnai, mintantys tiek augaliniu maistu,
• tiek mėsa. Jiems priklauso dalis žinduolių ir nemažai paukščių.

 

Taip pat, pagal mitybos būdą skiriama:

 

• ·        
• Kai kurie gyvūnai (pvz. vorai, skorpionai) minta skystu,
• jau suvirškintu maistu. To siekdami savo grobiui jie suleidžia nuodų ir siurbia
• susidariusią masę.

• ·        
• Kai kurių prie vandens ar vandenyje gyvenančių gyvūnų
• mityba filtracinė – jie maistą renka iš vandens. Tam tikromis kūno dalimis
• košdami vandenį, jie surenka maisto daleles.

• ·        
• Yra gyvūnų, prisitaikiusių maitintis negyvų kitų gyvybės
• formų liekanomis. Jie vadinami saprotrofais (skaidytojais) ir skaido organines
• liekanas iki neorganinių medžiagų, kurias vėl vartoja gamintojai.

•   Aklimatizacija – tai gyvūnų arba augalų
• prisitaikymas prie naujų klimato ar gyvenimo sąlygų. Yra dvi aklimatizacijos
• formos :

• ·        
• Natūrali aklimatizacija - kai gyvūnai plinta patys
• arba yra pervežami į kitas vietas.  Medžioklės ūkyje, kitaip negu gyvulininkystėje
• ar augalininkystėje, naudojama ne dirbtinė, o natūrali aklimatizacija.

• ·        
• Dirbtinė aklimatizacija -  pasitaiko tada, kai aklimatizuojamų gyvūnų
• kelios kartos užauginamos veislynuose, fermose.

 

• Taip pat
• skiriamos kelios aklimatizacijos stadijos:

• ·        
• Pradinė aklimatizacijos stadija yra introdukcija – gyvūnų
• perkėlimas į naujas vietas, kuriose jie anksčiau negyveno.

• ·        
• Vėliau vyksta gyvūnų adaptacija – prisitaikymas prie
• aplinkos (ekologinė adaptacija), maitinimosi tam tikru maistu (fiziologinė
• adaptacija).

 

• Reaklimatizacija - gyvūnų
• prisitaikymas gyventi toje vietovėje (regione, srityje, šalyje, žemyne),
• kurioje kažkada jie gyveno, bet vėliau dėl įvairių priežasčių išnyko ar buvo
• išnaikinti. (pvz: stumbrai).

•   Sezoninis dimorfizmas - tai kailio,
• plunksnų kitimas priklausomai nuo metų laiko. Kailiniai gyvūnai (katės, šunys,
• meškos) keičia savo kailį pagal metų laikus, o kartais nuo kailio keitimo
• keičiasi jų kūno spalva (pvz: lapės vasara gelsvos, žiemą baltos) ir storis,
• jie prisiaugina povilnę. Paukščiai pakeičia savo plunksnas priklausomai nuo
• metų laikų, sustorėja plunksninė danga, kūno dangos spalva.

 

•   Lytinis dimorfizmas – reiškinys, kai patinai ir patelės skiriasi kūno sandara, spalva, elgsena
• ir kitais požymiais, kurie nėra gonadų ar lytinių organų skirtumai. Lytinis dimorfizmas pasireiškia jau ankstyvose evoliucijos
• pakopose. Pvz.: Apvaliųjų kirmėlių patelės stambesnės už
• patinus. Daugelio jų, pavyzdžiui, askaridžių,
• patinai turi į pilvo pusę užlenkta užpakalinę kūno dalį. Lytinis
• dimorfizmas ryškus visų nariuotakojų tipų
• organizmų. Daugeliui šio tipo atstovų būdinga tai, kad patelės stambesnės už
• patinus. Daugeliui
• stuburinių
• būdinga ryškus dimorfizmas. Kai kurios žuvys skiriasi
• dydžiu, kūno sandara ir spalva. Iš varliagyvių
• ryškūs lytinio dimorfizmo požymiai yra tritonų. Jų
• patinų poravimosi metu yra ryškios spalvos pilvas ir dantyta ketera ant
• nugaros. Daugelio rūšių paukščių patinai labai skiriasi nuo patelių, ypač jiems
• poruojantis. Gaiduko
• patinas paprastai nelabai skiraisi nuo patelės, tačiau pavasarį jo apdaras
• pasidaro puošnus, aiškiai skiriasi nuo patelės.

 

 

• Polimorfizmas
• – biologinis reiškinys,
• kai organizmų populiacija ar šeima yra susiskirsčiusi į individų grupes, kurios
• ryškiai skiriasi viena nuo kitos savo morfologiniais ar fiziologiniais
• požymiais.

• Taip pat egzistuoja socialinis vabzdžių polimorfizmas, kuris
• yra susijęs su kastiniu polietizmu. Polietinės grupės nariai paprastai
• savo sandara, fiziologija ir elgsena yra prisitaikę savo funkcijoms atlikti.
• Pvz., kareiviai paprastai būna didesni, stambesnėmis galvomis ir žandais, kai
• kurių rūšių - turi specialias liaukas, kurios padeda apginti lizdą.

 

• Ekologinis polimorfizmas. Susijęs
• su prisitaikymais prie tam tikrų ekologinių sąlygų, prie sąlygų įvairovės. Tai
• gali būti:

• laikinis sąlygų kitimas, kai sąlygos skiriasi, pvz.,
• vasaros pradžioje ir rudenį. Pavyzdžiui, amarų
• patelės būna sparnuotos ir besparnės.
• erdvinis kitimas, kai individai gyvena tame pačiame
• areale, bet skirtingomis sąlygomis. Pvz., vieni medžių viršūnėse, kiti -
• lapijos apačioje.

• Anabiozė – reiškinys, kada
• organizmo gyvybiniai procesai tiek grįžtamai sulėtėja, kad organizmas atrodo

• nebegyvas. Pasikeitus sąlygoms organizmo gyvybiniai
• procesai vėl ima spartėti ir organizmas grįžta į normalios gyvybės būseną
• (biozę). Anabiozės yra kelios rūšys:

• ·        
• Anhidroanabiozė - sukelia vandens kiekio mažėjimas organizme (dehidratacija), besibaigiantis
• išdžiūvimu. Mažėjant vandens kiekiui biocheminės ir kitos cheminės reakcijos
• lėtėja, todėl lėtėja ir medžiagų apykaita, kol visiškai sustoja. Vanduo
• prarandamas sausėjant aplinkai. Sudrėkus aplinkai vanduo vėl ima skverbtis į
• organizmą, skystėjant  organizmo vidinei terpei vėl
• aktyvėja medžiagų apykaita. (pvz: kerpės).

• ·        
• Krioanabiozė - sukelia
• žemėjanti kūno
• temperatūra, besibaigianti ląstelių ir
• kūno skysčių užšalimu.
• Atsistačius temperatūrai atsistato ir organizmo gyvybinės funkcijos.

• ·        
• Kriptoanabiozė - sukelta
• vidinių fiziologinių procesų. Organizmas ima gaminti medžiagas, kurios leidžia
• jam iškęsti nepalankų laikotarpį, kuomet jis neišgyventų dėl šalčio, vandens,
• šviesos ar maisto stygiaus. Organizmo
• metabolizmas lėtėja dėl šių gaminamų medžiagų kaupimosi, o ne dėl tiesioginio
• aplinkos veiksnių poveikio, kaip kitais anabiozės atvejais. (sėklos, cistos, sporos,
• kiaušinėliai, žiemojančios lėliukės).

 

• Simbiozė – įvairios
• skirtingų rūšių organizmų sugyvenimo formos. Du tarpusavyje artimai susiję
• organizmai, gyvendami simbiozėje, teikia vienas kitam naudą. Skiriamos šios
• simbiozės formos:

• ·        
• Parazitizmas – gyvena kitų sąskaita ir
• sukelia jo funkcijų susilpnėjimą ar žūtį. Daugelis vienaląsčių, kirmėlių
• ir nariuotakojų
• gyvena parazitiškai.

• ·        
• Komensalizmas – kai vienas iš to turi
• naudos, o kitas nei naudos, nei žalos. Pvz., mėšlavabaliai maitinasi galvijų
• mėšlu.

• ·        
• Mutualizmas – kai abi sąveikaujančios
• pusės iš to turi naudos. Gyvūnų pasaulyje ryškiausiais mutualizmo pavyzdys –mūsų
• organizmuose gyvenančios bakterijos gauna maistą, o mums gamina vitaminus.

• Adaptacija -
• evoliucinis procesas, kurio metu populiacija geriau prisitaiko prie aplinkos. 
• Šis procesas vyksta per kelias kartas[3] ir yra
• vienas iš pagrindinių biologijos reiškinių. Tai taip pat vadinama genotipine
• adaptacija.

• Prisitaikymo procesas, vykstantis kiekviename individe per visą jo
• gyvenimą, kurio dėka organizmas įgyja atsparumą išorinės aplinkos veiksniams ir
• tokiu būdu gali gyventi sąlygomis, kuriose anksčiau negalėjo gyventi, spręsti
• tuos savo gyvybinės veiklos uždavinius, kokių anksčiau negalėjo išspręsti,
• vadinamas fenotipine adaptacija.

•   Adaptacija padeda organizmams
• išlikti jų ekologinėse nišose. Adaptacijos metu gali atsirasti
• nauji struktūriniai, elgesio ar fiziologiniai bruožai.

•  
• Gyvūnai turi tam tikrą dangą (odą, sparnus, žvynus), kvėpavimo sistema
• prisitaikiusi prie gyvenamosios aplinkos (vandenyje gyvenantys turi žiaunas,
• sausumoje plaučius, paukščiai oro maišus). Kad 
• būtų mažesnė konkurencija, vieni maitinasi naktį, kiti dieną. Vieni veda
• gyvus jauniklius, kiti deda kiaušinius ar jų palikuonys turi pereiti metamorfozę.
• Lytėjimo organai pas vienus išsivystę geriau, pas kitus prasčiau ir t.t.

 

• Prisitaikymo prie aplinkos
• pavyzdys:

• Mimikrija – reiškinys, kai organizmas
• savo spalva ir
• forma yra panašus į kitos rūšies organizmą arba negyvą daiktą, dėl ko jo
• gebėjimas išgyventi būna didesnis. Tai specialus prisitaikymao būdas, kai augalas arba gyvūnas (mėgdžiotojas)
• supanašėja su kitu augalu, gyvūnu ar kitokiu objektu (modeliu).
• Mimikrija padeda gyvūnams apsisaugoti nuo plėšrūnų
• arba plėšrūnams suklaidinti grobį.

• Gyvenimas stepėse:
• gyvenimas stepėse pavojingas, nes yra mažai vietų pasislėpti, todėl  daugelis augalėdžių laikosi kaimenėmis.
• Dauguma gyvūnų, kurie gyvena stepėse yra greiti bėgikai. Kai kurie gyvūnai
• slepiasi rausdamiesi po žeme. Žole mintančių gyvūnų skrandis yra pritaikytas
• suvirškinti celiuliozę.

• Gyvenimas dykumose.
• Dykumose gyvenantys gyvūnai prisitaikę taupyti vandenį: jo praranda labia mažai
• su šlapimu, išmatomis, per odą bei kvėpuojant. Be to, dykumų rūšys labia
• atsparios dehidratacijai. Dykumų gyvūnai prisitaikę kaupti maistą, kai kurie
• slepia maistą, kaupia maistą organizmo viduje, pvz.: kupranugaris.
• Prisitaikymas prie kaitros: šviesus kailis, aktyvumas naktį.

• Gyvenimas atogrąžų miške.
• Dauguma gyvena medžiuose. Atogrąžų miškuose gausu užsimaskavusių ir kitų
• išvaizdą pamėgdžiojančių gyvūnų.

• Gyvenimas vidutinio
• klimato miškuose. Žeimą vabzdžialesiai paukščiai migruoja į šiltesnius kraštus,
• o gyvūnai arba kaupia maisto medžiagas, arba užmiega žiemos miegu.

• Gyvenimas kalnuose.
• Žinduolių, gyvenančių kalnuose, kraujyje kopiant aukštys didėja eritrocitų
• skaičius, kad būtų geriau aprūpinamas organizmas deguonimi.

• Gyvenimas poliarinėse
• srityse. Kad neužšaltų daugelio šaltakraujų rūšių kraujyje yra baltymų, kurie
• pažemina užšalimo temepratūrą. Kailis ir plunksnos – izoliacinė priemonė nuo
• šalčio. Riebalų sluoksnis taip pat apsaugo nuo šalčio. Ruoniai, kad nepritrūktų
• deguonie,s ruošiasi kvėpavimo eketes.

• Gyvenimas gėluose
• vandenyse. Tėkmės įveikimas: srauniose upėse gyvenantiems gyvūnams tenka nuolat
• kovoti su tėkme. Tai daroma laikantis prie dugno, sulyginant savitą greitį su
• upės tėkmės greičiu.

Karalystė. Gyvūnai

Subkaralystė. Vienaląsčiai

Tipas. Sarkodiniai

 

•  Sarakodinių
• būdingas judėjimo organas – pseudopodijos. Jos gali būti: lobopodijos
• (plačios), filopodijos (siūliškos), rizopodijos (šakotos), aksopodijos (kietos,
• standžios). Dauguma sarkodinių ne plaukioja, o šliaužioja dugnu ar vandeniniais
• augalais. Visi sarakodiniai minta heterotrofiškai. Minta bakterijomis,
• dumbliais ir kitais smulkiais organizmais. Turi virškinančiąsias vakuoles, o
• gėlavandeniai sarkoidiniai ir pulsuojančiąsias vakuoles. Paplitę vandens
• telkiniuose ir dirvožemyje, taip pat yra parazitinių. Ląstelės forma nepastovi,
• tik kai kurios rūšys turi pastovų kiautą. Pelikulės nėra. Priklausomai nuo
• rūšies gali turėti vieną ar kelis branduolius. Dauginasi daugiausiai skildami
• pusiau.

• Tipas skirstomas į potipius : spinduliuočiai ir
• šakniakojai.

• Šakniakojų potipis skirstomas į 3 būrius : tikrąsias amebas, kiautines amebas ir
• foraminiferus.

• Potipis:
• Spinduliuočiai

• Turi mineralinį skeletą ir aksopodijas. Dauginasi nelytiniu,
• rečiau – lytiniu būdu.

Potipis:Šakniakojai

• Neturi pastovios kūno formos arba
• turi kriauklelę, gali turėti lobopodijas rizopodijas ar filopodijas.

Klasė: Amebos

• Jų pseudopodijos – lobopodijos, filopodijos. Turi vieną ar
• daugiau branduolių. Paplitusios dažniausiai gėluose vandenyse, rečiau jūroje,
• dirvoje ar parazitinės. Dauginasi tik dalijimosi pusiau būdu.

Būrys: Tikrosios amebos

• Plikos, neturinčios kiauto amebos.
• Minta fagocitozės ir pinocitozės būdu. Maisto dalelę apgaubia pseudopodija ir
• įtraukia į vidų, kur maistas suvirškinamas virškinamosios vakuolės pagalba.
• Dažniausiai turi 1 branduolį. Dauguma amebų yra mikroskopinės. Taip pat
• nevengia vandens, užteršto organinėmis medžiagomis.

• Sutinkamos tiek pas bestuburius,
• tiek pas stuburinius. Bestuburiai: žieduotosios kirmėlės ir nariuotakojai.
• Didelę žalą padaro amebos, kurios parazituoja pas bites. Stuburiniai: žuvys,
• varliagyviai, ropliai, žinduoliai, pas paukščius – retai. Iš roplių
• pavojingiausios gyvatėms, nes sukelia žarnyno uždegimą.

• Dizenterinė ameba. Ji parazituoja žmogaus storojoje
• žarnoje. Gali būti vegetatyvinės formos arba cista. Vegetatyvinės formos mažoji
• (forma minuta) ir didžioji (forma magna). Forma minuta žmogui nepavojinga.
• Dizenterine ameba užsikrečiama prarijus cistų , organizmo imunitetui
• susilpnėjus forma minuta virsta forma magna, kurios proteolitiniai fermentai
• suardo žarnyno sieneles ir skverbiasi gilyn į audinius, patenka į kraujotakos
• sistemą ir pradeda naikinti eritrocitus. Iš kraujotakos sistemos gali patekti į
• kitus organus ir juos pažeisti. Forma magna gali virsti forma minuta, o ši
• žarnyne virsta cista ir ciklas prasideda iš naujo. Liga amebinė dizenterija
• Lietuvoje reta.

• Didžioji ameba (ameba protėjas). Gyvena
• organinėmis medžiagomis užterštuose stovinčiuose vandenyse. Neturi pastovios
• kūno formos.

Būrys: Kiautinės amebos

• Būdingas išorinis skeletas arba
• kriauklė. Joje būna angelių, pro kurias ameba gali iškišti pseudopodijas (
• lobopodijas ar filopodijas). Lieutuvoje paplitusios Arcella, Difflugia ir
• Euglypha gentims priklausančios rūšys.

• Kriaukliškoji diflugia. Ji paplitusi stovinčiuose, organinėmis
• medžiagomis užterštuose vandenyse. Difflugia piritformis turi kriaušės formos
• kiautelį, kuris sudarytas iš smėlio smiltelių ir visas yra užpildytas
• citoplazma. Kiautelyje yra angelė pseudopodijoms iškišti.

Būrys. Foraminiferai

• Foraminiferai – jūriniai gyvūnai.
• Panašūs į kiautines amebas, tačiau turi rizopodijas. Jų kriauklė dažnai
• sudaryta iš keleto dalių – daugiakamerinė, gali būti lazdelės ar ąsotėlio
• pavidalo. Kriauklė sunki, todėl foraminiferai daugiausia – bentosiniai gyvūnai.
• Dauginasi dalijimosi būdu.

Karlystė. Gyvūnai.

Subkaralystė. Vienaląsčiai

Tipas. Žiuželiniai

 

•   Žiuželiniais
• vadinami pirmuonys, kurių judėjimo organoidai yra žiuželiai. Kūnas įvairios
• formos: ovalinės, rutulinės ar verpstės formos. Judėjimo organoidai – siūliški
• žiuželiai, kurių kiekis gali būti įvarius, dažniausiai 1-2, bet gali būti ir
• daugiau. Žiuželinių pirmuonių kūnas susideda iš protoplazmos ir paprastai vieno
• branduolio. Protoplazma skirtosmą į: išorinį sluoksnį - ekotoplazmą( tankus,
• skaidrus); vidinį sluoksnį - endoplazmą (skystesnis, turintis intarpų).
• Žaliosios euglenos ir tripanozomų išorinis ektoplazmos paviršius sudaro
• tankesnį, bet lankstų ir elastingą apvalkalą – pelikulę. Ji leidžia gyvūnui
• lankstyti kūną, palaiko formą. Žiuželiniai gali būti autotrofai, heterotrofai
• ir miksotrofai. Chromatoforus turintys žiuželiniai vadinami augaliniais
• žiuželiniais, o jų neturintys – gyvūniniais žiuželiniais. Judrių augalinių
• žiuželinių būdingas organas – stigma (raudonų pigmentų sankaupa, padedanti
• judėti į šviesą). Žiuželinių gyvūnų rezervinės atsargos yra glikogenas ir
• riebalų lašeliai. Pulsuojančioji vakuolė – pašalina vandens perteklių ir skystus
• medžiagų apykaitos produktus. Atėjus nepalankioms gyvenimo sąlygoms pirmuonys
• sudaro cistas. Dauginimasisi. Gali būti lytinis ir nelytinis. Labiau paplitęs
• nelytinis. Nelytinis dauginimasis: dalijasi pusiau. Jis prasideda mitotiniu
• branduolio dalijimusi, po kurio seka išilginis ląstelės dalijimasis,
• prasidedantis nuo priekinio kūno galo.

•   Tipas skirstomas į
• du potipius : augalinius žiuželinius ir gyvūninius žiuželinius.

• Potipis:Augaliniai
• žiuželiniai

• Potipiui priskiriami autotrofiniai ir miksotrofiniai
• žiuželiniai, turintys chromatoforus. Juose gali būti ne vien chlorofilas, todėl
• jie gali būti gelsvi, rudi, auksiški, melsvi, žali.

Klasė:Eugleniniai:

 

• Dauguma
• eugleninių turi chromatoforus ir minta fotosintezės būdu šviesoje, o
• heterotrofiniu būdu – tamsoje. Eugleninių kūnas padengtas pelikule. Eugleniniai
• paprastai turi vieną žiuželį kūno priekyje.

• Atstovas - žalioji euglena. Žalioji
• euglena yra verpstės formos. Iš išorės ji padengta pelikule. Visa citoplazma
• pripildyta ovalių ir pailgų žalių kūnelių – chromatoforų, kuriuose yra smulkūs
• chrolorfilo grūdeliai. Fotosintezės produktas – paramilas. Žalioji euglena turi
• branduolį, kurio viduje yra mažas branduolėlis. Žiuželis citoplazmoje prasideda
• dviem bazaliniais kūneliais. Euglena turi stigmą (raudoną akutę), kuria jaučia
• šviesą. Ji minta miksotrofiškai, dieną vykdo fotosintezę, o naktį minta
• heterotrofiškai. Euglenomis minta plėšrūs pirmuonys ir smulkūs vėžiagyviai.

 

Klasė:Maurakuliniai:

 

• Maurakulis
• išsiskiria tuo, kad sudaro kolonijas. Kolonijoje ląstelės nėra vienodos.
• Dauguma ląstelių kolonijoje yra smulkios ir negalinčios daugintis, jos atlieka
• kolonijos judėjimo, maitinimosi ir kitas funkcijas. Somatinių ląstelių sandara:
• kriaušės formos, turi chromatoforą, branduolį, stigmą, dvi pulsuojančias vakuoles
• ir du žiuželius. Iš vegetatyvinių ląstelių susidaro naujos dukterinės ląstelės.
• Iš ląstelių panašių į vegetatyvines, išsivysto generatyvinės ląstelės –
• gametos.

 

Potipis: Gyvūniniai žiuželiniai

 

• Tai
• žiuželiniai, neturintys chromatoforų. Minta heterotrofiniu būdu. Kai kurie
• artimi augaliniams žiuželiniams. Būdingas parazitinis gyvenimo būdas. Dauguma
• turi vieną branduolį.

 

Klasė: Primityvieji žiuželiniai

• Dažniausiai
• šiam būriui priklauso organizmai, turintys labai didelę patogeninę reikšmę. Jų
• tarpe daug žmogaus ir gyvūnų kraujo parazitų (tripanosomos ir leišmanijos)

• Minta
• saprofitiškai ir turi didelę reikšmę, valydami vandenį nuo puvimo produktų.

 

 

 

Būriai:

• Bodonidos: Būdinga kriaušės
• forma, dažniausiai turi du žiuželius, branduolys vienas. Jos parazituoja žuvims
• pažeisdamos kūno dangą, taip pat gali pažeisti žiaunas. Ypač jautrios
• karpiažuvės. Lietuvos vandenyse aptinkamas žuvų ektoparazitas.

 

• Tripanozomos: Tripanozomos yra
• parazitai gyvenantys žmogaus ar įvairių gyvulių kraujyje, limfoje ir stuburo
• smegenų skystyje. Pas stuburinius dažnai parazituoja raguočių, kupranugarių ar
• arklių organizmuose. Parazituoja ir pas bestuburius. Būdinga tai, kad turi
• vieną ar du šeimininkus. Daugiausiai paplitę Afrikoje ir Azijoje. Jie yra
• bespalviai vepstiškos formos žiuželiniai. Juos dažniausiai perneša
• kraujasiurbiai vabzdžiai ar erkės. Tripanozomos kraujyje ar plazmoje iriasi
• žiuželiu ir banguojančia membrana.Kūnas pailgas. Žiuželis prasideda netoli
• užpakalinio galo tam tikru kūneliu – kinetoplastu. Mitybos organelių tripanozoma
• neturi, gyvendama kraujo plazmoje, ji ima maistą difuziškai visu kūno
• paviršiumi.

 

• Trypanosoma
• gambiense – afrikinės žmogaus miegligės sukelėjas, paplitęs centrinėje
• Afrikoje. Šiuos pirmuonis perneša kraujasiurbė musė Cė Cė, jie parazituoja žmogaus
• kraujyje ir smegenų skystyje. Miegligė yra sunkus ir ilgalaikis žmogaus
• susirgimas, kuris negydomas baigiasi mirtimi.

• Trypanosoma equiperdum sukelia arklių kergimo ligą, tai
• pailgos formos pirmuonis.

• Trypanosoma
• cruzi yra Čagaso ligos sukėlėjas, kuri yra paplitusi Pietų Amerikoje, ją
• perneša blakė. Blakės aktyvios naktį, kuomet maitinasi žmogaus ar gyvūnų
• krauju. Tripanosoma patekusi į blakės žarnyną intensyviai dauginasi ir per
• virškinamąjį traktą patenką į aplinką. Žmogus ir kiti gyvūnai užsikrečia per
• įvairius odos pažeidimus. Ji gali pažeisti įvairių organų audinius (išskyrus
• kraujotakos sistemą). Negydoma ši liga mirtina.

 

Gentis: Leišmanijos

 

• Leišmanijos
• yra žmogaus ir gyvulių viduląsteliniai parazitai. Leišmanijos yra mažos
• ląstelės be žiuželio, bet turinčios blefaroplastą. Jas platina dvisparniai
• vabzdžiai – moskitai. Daugiausiai paplitusios tropinio klimato kraštuose. Leišmanijos
• skirstomos į dvi grupes:

• 1.       Parazituojančios
• odoje

• 2.       Parazituojančios
• vidaus organuose

• Sukelia leišmanozes. Ligos pradžioje pastebimi įvairūs
• odos išopėjimai ir pažeidimai. Negydant – mirštama.

• Leishmania
• tropica sukelia Rytų opą, ši liga paplitusi Vidurinėje Azijoje. Ji įsikuria
• makrofaguose ir kapiliarų sienlių ląstelėse. Jos ardo ląsteles, sukeldamos odos
• išopėjimus. Rytų opos sukėlėjų pernešėjai yra moskitai, leišmanijos dauginasi
• moskitų žarnose.

 

Klasė:Daugiažiuželiniai

• Bespalviai
• pirmuonys, turintys 4 ar daugiau žiuželių. 
• Jie daugiausiai yra įvairių gyvūnų ir žmogaus žarnyno parazitai. Žmogaus
• užkrėtimas žarnyno parazitais įvyksta prarijus cistų. Sukelia viduriavimą. Kai
• kurie turi daug branduolių. Turi ašinę lazdelę, kuri turi skeleto reikšmę.

• Trichomonas
• gyvena storojoje žmogaus žarnoje.

 

Klasė: Opalinos

• Ląstelę
• dengia į blakstienėles panašūs žiuželiai. Turi daug branduolių. Vystosi varlių
• kloakuose. Nepatogeniniai organizmai.

 

Karalystė. Gyvūnai

Subkaralystė. Vienaląsčiai

Tipas. Sporagyviai

• Endoparazitai, kurie neturi judėjimo organų. Turi vieną branduolį.
• Gyvenimo ciklas sudėtingas, nes nelytinį dauginimąsi keičia lytinis. Lytinio
• dauginimosi metu gametos kopuliuoja ir susidaro zigota. Po dalijimosi (mejozė)
• zigota apsigaubia apvalkalėliu ir virsta oocista, kurioje vyksta sporogonija
• (susidaro sporos su sporozoitais). Sporomis pirmuonys plinta. Dažniausiai
• pirmuonys turi kelis šeimininkus, tačiau sporos gali nesusidaryti, kai
• pirmuonis perneša vienas šeimininkas (dažniausiai
• vabzdžiai). Sporozoitas patekę į šeimininko organizmą dauginasi schizogonijos
• būdu t.y. procesas, kai branduolys suskyla į daug dalių ir kiekviena branduolio
• dalis apsigaubia citoplazma. Sporagyviai skirstomi į dvi klases.

Klasė: Gregarinos

•   Gregarinos -
• bestuburių parazitai. Prazituoja žarnyne, šalinimo ar lytinių organų latakuose.
• Daugiausiai užsikrečiai žieduotosios kirmėlės ir nariuotakojai. Gregarinos
• kūnas susideda iš 3 dalių: epimeritas (turi įvairius kalbiukus prikibti prie
• žarnyno); protomerito (neturi branduolio); deutomeritas (didžiausia dalis su
• branduoliu).Turi tvirta pelikulę. Turi mionemų – pluoštų, gebančių susitraukti.
• Judėjimo organų ir pulsuojačių vakuolių neturi. Maitinasi visu kūno paviršiumi.
• Endoplazmoje yra glikogeno, kuris naudojamas anaerobiniam kvėpavimui. Gyvūnas
• užsikrečia, kai į jo žarnyną patenka cista, kurioje būna oocitų. Iš oocitų į
• žarnyną patenka sporozoitai, kurie iš pradžių gyvena kaip viduląsteliniai
• parazitai. Išaugę netelpa ląstelėje ir tampa tarpląsteliniais parazitais.
• Patogeniškumas nėra pilnai įrodytas, vyrauja kelios nuomonės: jos komensalai,
• jos mutualai, jos išskiria fermetus ir vitaminus, jos endoparazitai
• (plačiausiai paplitusi nuomonė).

• Klasė:
• Kokcidiniai

• Viduląsteliniai parazitai, turintys lytinį ir nelytinį
• dauginimąsi. Lytiniam dauginimuisi būdinga oogamija. Jos priklauso du būriai:

Būrys: Kokcidijos

• Sukeliama liga kokcidiozė, ja serga įvairūs naminiai ir
• laukiniai gyvūnai. Naminiai: triušiai, veršeliai, paukščiai (ypač jauni).
• Kokcidijos retai aptinkamos žuvų ir varliagyvių žarnyne. Parazituoja ir
• bestuburiuose. Jos parazituoja žarnų epitelio ląstelėse, rečiau inkstuose,
• kepenyse. Dažniausiai kokcidiozes sukelia Eimerio ir Izospora genties
• kokcidijos. Kokcidijų ląstelės be pelikulės, turi struktūras vadinamas
• konoidais, kurie suteikia atramą kokcidijai patekus į šeimininko žarnyną.
• Dažniausiai jie būna ląstelės priekinėje dalyje. Dar turi roptriją, kuri
• išskiria medžiagas, ardančias šeimininko ląstelės sienelę. Kokcidijų vystymosi
• ciklą sudaro 3 etapai:

• 1.   
• Nelytinis dauginimasis t.y. schizogonija
• – vyksta šeimininko žarnyno epitelio ląstelėse.

• 2.   
• Lytinis daugninmasis t.y. gametogonija –
• susformuoja mikro ir makrogametos. Joms susiliejus susidaro zigota. Vyksta
• šeimininko organizme.

• 3.   
• Sporogonija t.y. oocistų ir sporozoitų
• susidarymas. Šis procesas vyksta išorinėje aplinkoje.

•   Kokcidijomis
• užsikrečiama, kai į šeimininko žarnyną patenka oocistos, iš kurių išsilaisvina
• sporozoitai. Jie skverbiasi į žarnų ląsteles ir čia intensyviai dauginasi
• (schizogonijos būdu) ir susiformuoja merozoitai. Žarnų ląstelė prisidauginus
• daug merozoitų plyšta ir jie skverbiasi į kitas ląsteles, kuriose vėl dauginasi
• schizogonijos būdu. Vėliau prasideda antrasis etapas t.y. gametogonija. Dalis
• merozoitų virsta mikrogametomis, o kita dalis – makrogametomis. Susiliejus
• mikro ir makro gametoms susidaro zigota, kuri apsigaubia apvalkalu ir virsta
• oocista ( oocistos rinkinys – diploidinis, o kitų – haploidinis). Tokia oocista
• - invazinė. Kiekviena kokcidijų rūšis specifiška gyvūnui.

•   Toksoplazmozė.Sukelia:
• toksoplazma gondii. Toksoplazmozė yra stuburinių gyvūnų ir žmogaus liga. Ji
• pažeidžai nervų sistemą, vidaus organus ir akis. Dažnai neturi simptomų. Ši
• toksoplazmozė egzistuoja 3 pavidalais: endozoitų (vegetatyvinė forma), cistų ir
• oocistų pavidalu. Endozoitai parazituoja šeimininko audinių ląstelėse.
• Gyvybiniame cikle egzistuoja du šeimininkai. Galutinis šeimininkas – kačių
• šeimos atstovas, tarpinis – daugelis stuburinių. Jie užsikrečia per maistą,
• kuris būna užkrėstas oocistomis. Iš oocistų tarpinio šeimininko žarnyne
• išsilaisvina sporozoitai – jie patenka į žarnų epitelio ląsteles arba audinius,
• kuriuose virsta endozoitais. Jie dauginasi pumpuravimo būdu. Audiniuose
• endozoitai kaupiasi ir gali patekti į kraujotakos sistemą ir parazituoti:
• kepenyse, inkstuose, plaučiose. Čia endozoitai dauginasi schizogonijos būdu. Susidariusius
• sankaupoms, jos apgaubiamos dangalu ir formuojamos cistos su daugybe
• toksoplazmų. Šis dauginimasis vyksta lėtai ir daugelį metų toksoplazmos gali
• išlikti gyvybingos. Toksoplazmos lokalizuojasi CNS, akyse, rečiau kepenyse ar
• širdyje. Gyvybiniame cikle kačių atstovai užsikrečia suėsdami užkrėstas peles,
• paukščius.  Kačių žarnyne endozoitai
• išsilaisvina iš cistų ir patenką į kraujotakos bei limfines sistemas. Iš
• kraujotakos sistemos jos nunešamos į įvairius organus, kur dauginasi nelytiniu
• būdu (pumpuruojasi). Čia pasidauginusios vėl patenka į žarnyną, kur dauginasi
• schizogonijos būdu. Vėliau prasideda gametogonija ir susidaro oocistos, kurios
• su išmatomis patenka į aplinką. Toksoplazmozė būna: įgyta, kai užsikrečia
• suaugęs organizmas; įgimta, kai užsikrečia vaisius per motinos placentą.

• Būrys: Kraujiniai
• sporagyviai

• Tai sporagyviai, parazituojatys kraujyje. Jų šeimininkai
• žinduoliai, paukščiai ir ropliai. Nelytinis ir lytinis šių pirmuonių
• dauginimasisi vyksta skirtinguose šeimininkuose. Lytiškai dažniausiai dauginasi
• uodų ar mašalų organizmuose.Stuburiniai – tarpiniai šeimininkai, nes čia
• parazitai dauginasi nelytiniu būdu.

• Pagrindinis kraujinis sporagyvis – maliarinis plazmodijus.
• Jis yra maliarijos sukėlėjas. Maliarijos rūšys: 3 dienų, 4 dienų, tropinė.
• Maliarijos vystymuisi reikalinga 2 šeimininkai. Vienas iš jų žmogus ar stambus
• gyvūnas (tarpinis šeimininkas). Jame maliarinis plazmodijus dauginasi nelytiniu
• būdu. Galutinis šeimininkas – maliarinis uodas (dvisparnis vabzdys), kuriame
• dauginasi lytiniu būdu. Maliariniu plazmodijumi užsikrėtęs maliarinis uodas
• siurbia žmogaus kraują ir su seilėmis į žmogaus organizmą patenka sporozoitai.
• Jie prasiskverbia į kraujotakos sistemos, kepenų ir kitas ląsteles. Kepenų
• ląstelėse vyksta schizogonija ir susiformuoja merozoitai. Dalis jų skverbiasi į
• naujas kepenų ląsteles, kita dalis – į eritrocitus. Eritrocituose merozoitai
• auga, jų prisidaugina tiek, kad eritrocitas plyšta. Tada toksinės medžiagos
• patenka į kraują ir žmogų ištinka maliarinis priepuolis ( apie 40 laipsnių
• temperatūra). Vėliau merozoitai skverbiasi į eritrocitų ląsteles, temeperatūra
• vėl nukrenta, ir vėl prisidauginus – vėl pakyla. Iš merozoitų susiformuoja
• mikro ir makrogametocitai, kurie lokalizuojasi arti odos. Tokio žmogaus kraują
• siurbdamas maliarinis uodas užsikrečia gametocitais. Uodo žarnyne susiformuoja
• mikro ir makro gametos, kurios kopuliuoja ir susidaro zigota. Ji vadinama
• ookinete. Ji įsiskverbia į uodo žarnyno ląsteles ir virsta oocista. Oocistoje
• susidaro šimtai sporozoitų. Jai plyšus, sporozoitai patenka į uodo hemolimfą ir
• susikaupia seilių liaukosei Ciklas gali prasidėti iš naujo. Maliarija
• daugiausiai paplitusi Afrikoje. Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Lietuvoje
• užfiksuoti tik įvežtiniai maliarijos atvejai.

Būrys:Piroplazmos

• Piroplazmos yra naminių gyvulių kraujo elementų parazitai,
• bet jie dauginasi ne schizogonijos būdu, o skildami pusiau. Piroplazmų nešėjai
• – kraujasiurbės erkės.

• Babezija – galvijų babeziozės (piraplazmozės) sukėlėjas.
• Babezijos parazituoja galvijų eritrocituose. Jas perneša ganyklinė erkė.
• Sergant šia liga, galvijui išsivysto mažakraujystė, o iš eritrocitų išėjęs
• hemoglobinas pašalinamas su krauju. Piroplazmozės patenka į erkių kiaušinius,
• po to į lervas ir vėliau į nimfas. Tik suaugusios erkės seilių liaukose koncentruojasi
• sporogonijos būdu susidariusios piroplazmos, kurios patenka į naują organizmą
• erkei įkandus.

Tipas: Knidosporidijos

• Parazitiniai pirmuonys. Nesidaugina lytiškai. Sporos –
• daugialąstės. Jungia dvi klases.

                Klasė: Miksosporidijos

•   Žuvų, rečiau
• varliagyvių ir roplių parazitai, turintys sudėtingas sporas.

•   Daugiabranduolės,
• branduoliams būdinga diferencijacija į mikro ir makrobranduolius. Jų gyvenimo
• ciklas vyksta šeimininko organizme. Miksosporidijos dauginasi lytiniu ir
• nelytiniu būdu, šeimininkas užsikrečia prarijęs sporų. Šeimininko organizme
• sporų dangalas išnyksta ir šie pirmuonys patenka į parazitavimo vietas –
• raumenis, poodinį riebalinį sluoksnį ir kt. Miksosporidijos daugiausiai žuvų
• parazitas ir parazituoja lydekų šlapimo pūslėje, tačiau nėra joms ypač
• patogeniškas. Miksosporidijų rūšis, parazituojanti karpių šlapimtakiuose ypač
• dažna karpių žuvimo priežastis. Jomis gali būti užsikrėtę gūžliai, jų organizme
• miksosporidijos lokalizuojasi akyse ir žiaunose.Miksosporidijų gentis Myxobolus
• paplitusi pas karpiažuves. Šie parazitai lokalizuojasi raumenyse ir poodiniame
• sluoksnyje, kur sudaro gumbus. Žuvys užsikrėtusios šiomis miksosporidijomis –
• žūsta. Gentis Myxosoma parazituoja pas lašišines žuvis, pažeisdamos kaulinį ir
• kremzlinį audinius, dėl ko žuvys praranda pusiausvyrą, gali išsikraipyti
• kaulai. Šie pirmuonys padaro daug žalos žuvininkystei, ypač tvenkininei.

• Tipas:
• Mikrosporidijos

• Labai smulkūs, viduląsteliniai parazitai. Dažniausiai
• parazituoja įvairius vabzdžius. Jos lokalizuojasi žarnyno ląstelėse, iš kur
• gali patekti į hemolimfą ir kitus organus. Jos pavojingos šilkverpiams t.y. jų
• vikšrams ( ant jų atsiranda juodos dėmės ir dėl to jų žūva). Taip pat jos
• parazituoja bites, sukeldamos bičių baltąjį viduriavimą. Nuo jo žūva visa bičių
• šeima. Yra kopūstinio baltuko parazitas, tai bandoma panaudoti kovoje su
• baltuku. Dėmėtąją šilkverpių ligą sukelia mikrosporidija Nosema bombycis. Tai
• viduląsteliniai parazitai. Šilkverpio vikšrai užsikrečiai prarydami sporas su
• maistu.Ši liga atneša didelių nuostolių šilko pramonei.

Tipas: Blakstienuotieji

Klasė: Infuzorijos

• Infuzorijos – aukščiausios organizacijos
• pirmuonys. Būdingas judėjimo organas – blakstienėlės. Jos dengia visą ląstelę
• ir neretai būna išsidėsčiusios tiesiomis linijomis. Blakstienėlės juda
• sutartinai. Šį judėjimą lemia kinetosomos skersaruožė fibrilė – kinetodesma.
• Blakstienėlės jaučia išorinį dirginimą Būdinga branduolių diferenciacija t.y.
• dviejų rūšių branduoliai: vegetatyvinis ir generatyvinis. Kūnas ovalus. Gali
• gyventi pavieniui arba kolonijomis. Burnos įduba, esanti infuzorijos šone ar
• viršuje, vadinama peristoma, toliau yra burnos anga – cistoma. Maistas
• pašalinamas per šalinamąją porą. Būdingos pulsuojančios vakuolės. Infuzorijos
• gali turėti po vieną ar kelis mikrobranduolius (generatyvinius) ir
• makrobranduolius (vegetatyvinius). Makrobranduolyje gausu DNR su poliplodiniu chromosomų
• skaičiumi. Be to, čia susidaro iRNR, kurios dalyvauja baltymų sintezėje.
• Mikrobranduolyje chromosomos prieš dalijimąsi replikuojasi todėl jų skaičius
• diploidinis. Gali daugintis lytiniu ir nelytiniu būdu. Nelytinis – skilimas
• pusiau. Mikrobranduolys dalijasi mitotiškai. Makrobranduolio mitozė
• nepilnutinė. Lytinis dauginimasis – konjugacija. Dvi infuzorijos susiliečia ir
• išilgai suauga. Atsiranda kanalėlis. Makrobranduolys palaipsniui išnyksta ir
• susiformuoja haploidiniai mikrobranduoliai. Infuzorijos apsikeičia genetine
• informacija. Infuzorijos paplitusios jūrose, gėluose vandenyse ir dirvoje.
• Infuzorija klumpelė.Užterštų vandenų pirmuonis.

• Žarninė balantidija randama
• žmogaus plonojoje ir storojoje žarnose. Minta žarnų turiniu, praryja ir kraujo
• kūnelius. Gali sukleti žarnų uždegimą – kolitą. Ji padengta pelikule, kurios
• paviršiuje išsidėsčiusios blakstienėlės. Kiaulinė balantidija – kiaulių
• balantidiozės sukėlėja. Balantidijos dauginasi pasidalindamos pusiau. Sudaro
• ovalias arba apvalias cistas. Žmonės ir gyvuliai cistomis užsikrečia per
• užterštą vandenį ir maistą.

• Galvijų prieskrandžių simbiontinės
• infuzorijos. Sveikų galvijų prieskrandžio turinyje gausiai randama įvairių
• infuzorijų. Beuodegė epidinija. Priekiniame kūno gale turi du blakstienėlių vainikėlius:
• aplinkburninį ir viršutinį, o kūno galas apvalus. Kūno paviršius padengtas
• pelikule, išvagota išilginių vagelių. Per ląstelės burną ir ryklę maistas
• patenka į citoplazmoje esančias virškinimo vakuoles. Pailgo didžiojo branduolio
• galuose yra dvi pulsuojančios vakuolės. Didžiojo branduolio įlinkime guli
• mažasis branduolys. Galvijų prieskrandžių infuzorijos yra simbiontiniai gyvūnai
• (simbiozė – tai toks dviejų organizmų sugyvenimas, kai abiems iš to yra
• naudos). Galvijų prieskrandžiuose infuzorijoms veistis yra tinkama terpė, jos
• padeda galvijams suvirškinti celiuliozę. Kai infuzorijos žūsta, jų kūnelių
• baltymus suvartoja galvijo organizmas. Infuzorijų gausumas ir aktyvumas yra
• galvijo sveikatos rodiklis. Sergančio galvijo prieskrandžiuose infuzorijų mažai
• arba jos visai nunykusios.

• Chilodonela. Žuvų parazitai.
• Apsikrėtusios jomis žuvys žūva, nes šie pirmuonys pažeidžia žuvų žiaunas ir
• dažnai ant žuvų odos žvynų galima matyti baltas gleives. Jautriausios žuvys –
• karpiažuvės ir lašišinės.

• Trichodinos. Žuvų parazitai, kurie
• pažeidžia odą, ji nukrenta gabalais, nes jos ypač stipriai prisitvirtina prie
• odos/žvynų, nes turi chitininių kabliukų.

Klasė: Siurbiančiosios infuzorijos

• Neturi
• blakstienėlių, citosomo, sėslios. Turi mikro ir makrobranduolius ir gali
• konjuguoti

• Plokščiosios kirmėlės dvišonės
• simetrijos gyvūnai. Endoparazitai. Jų kūnas plokščias, turi pilvo ir nugaros
• puses. Kūnas lapo arba juostos formos. Kirmėlių kūno sieneles sudaro odos ir
• raumenų maišas. Antrinės kūno ertmės – celomo –neturi, visas kūnas užpildytas
• jungiamuoju audiniu – parenchima. Jos gyvena gėlame vandenyje, jūroje, dirvoje,
• daug rūšių prazitinės. Priekiniame ir užpakaliniame gale turi prisitvirtinimo
• organus. Virškinimas: burna, ryklė, žarna (analinės angos neturi). Kvėpavimo ir
• kraujotakos sistemų nėra. Nervų sistema: priekiniame kūno gale yra poriniai
• nerviniai mazgai, iš kurių išeina nerviniai kamienai. Šalinimo sistema:
• protonefridinio tipo.Vamzdeliai, kurių smulkiausios šakos prasideda žvaigždės
• formos ląstelėse. Lytinė sistema: dažniausiai hermafroditai, turi tame pačiame
• organizme sudėtingas lytines vyriškas ir moteriškas sistemas. Daugelio
• vystymasis sudėtingas. Prisitaikymas: turi siurbtukus, kabliukus ir kitus
• prisitivritinimo organus. Trisluoksniai organizmai sudaryti iš: ektodermos,
• mezodermos ir endodermos.

• Klasės: blakstienuotieji,
• siurbikės, monogenetinės siurbikės, kaspinuočiai, kaspinuotiniai.

                Klasė:Siurbikės

•  
• Jūrinės ir gėlvandenės kirmėlės, kurių pasaulyje yra apie 3000 rūšių.
• Kūnas plokščias, pailgas. Kūną dengia virpamasis epitelis.Virškinimo sistemą
• sudaro priekinė ir užpakalinė aklinos žarnos, burna yra ties kūno viduriu,
• pilvinėje pusėje. Nuo burnos eina trumpa ryklė. Nervų sistema: kūno priekyje
• yra pora nervinių mazgų, nuo kurių išilgai kūno eina nerviniai kamienai.
• Šonuose turi jutimines ląsteles. Turi inversines akis. Šalinimo sistema:
• protonefridinė, protonefridijos šalina difuzijos būdu į organizmą patekusį
• vandenį. Lytinė sistema: hermafroditai. Lytinė sistema įvairi, skirtingos
• gonados ir jų latakai. Dauginasi dažniausiai lytiniu būdu.

•  
• Kepeninė siurbikė. Dydis: 3-5 cm. Kūnas lapelio formos, plokščias. Turi
• du siurbtukus: burninį ir pilvinį. Kūną dengia odos ir raumenų maišas.
• Kraujotakos ir kvėpavimo sistemų neturi. Šalinimo sistema būdinga plokščiosioms
• kirmėlėms. Nervų sistema ganglijinio tipo. Virškinimo sistema: burna, nedidelė
• ryklė, žarna, analinės angos neturi. Hermafroditai (porinės sėklidės ir
• neporinės kiaušidės). Į kiaušintakį atsiveria trynio liaukos kanalas ir
• liaukinio maišelio – Meliso kūnelio – kanalas. Meliso kūnelis išskiria
• medžiagas, iš kurių susidaro kiaušinėlio apvalkalas.Vystymosi ciklas: du
• šeimininkai: galutinis ir tarpinis. Galutiniame šeimininke (žmogus, žolėdžiai
• gyvūnai) parazituoja kepenyse ar tulžies latakuose. Tarpinis šeimininkas –
• moliuskas (mažoji kūdrinukė). Kiaušinėliai patekę į aplinką turi patekti į
• vandenį. Vandenyje iš kiaušinėlio išsivyto lerva – miracidija (judri, plaukiojanti
• vandenyje, kūno priekyje liauka su fermentais, jų pagalba ardo kūrinukės
• audinius ir patenka į kepenis). Kepenyse miracidijos virsta sporocista, vėliau
• – redija ir cerkarija. Cerkarija judri ir pasišalina iš kūdrinukės organizmo.
• Plaukioja vandenyje, prisitvirtina prie vandens augalų ir virsta adoleskarija.
• Augalų su adoleskarijomis suėdusiame gyvūne susiformuoja stadija – marita
• (invazinė), iš kurios išsivysto suaugusi kepeninė siurbikė.

•  
• Lancetinė siurbikė. Parazituoja avių, galvijų ir kitų žinduolių
• kepenyse. Galutiniai šeimininkai: galvijai, žolėdžiai gyvūnai. Jų tulžies
• latakuose parazituoja suagusios Lancetinės siurbikės. Tarpiniai šeimininkai –
• sausumos pilvakojai moliuskai. Papildomas šeimininkas – skruzdėlės. Lancetinė
• siurbikė 0,5-1,2 cm dydžio. Lanceto formos. Turi burninį ir pilvinį siurbtukus.
• Analinės angos nėra, nesuvirškinti maisto likučiai pašalina pro burną. Šalinimo
• sistema: protonefridinio tipo. Hermafroditai. Vyriška ir moteriška lytinės
• sistemos gerai išsivysčiusios. Vyriška sistema: porinės sėklidės, sėklatakiai
• ir sėklos ištekamasis kanalas, lytinė anga ciruse. Moteriška sistema: neporinė
• kiaušidė, kiaušintakis su sėklos priimtuvu, gimda, lytinė angelė šalia ciruso.
• Turi trynio liauką ir Meliso kūnelį. Vystymosi ciklas. Iš galutinių šeimininkų,
• per tulžies latakus siurbikės kiaušinėliai nukeliauja į žarnyną, o iš jo yra
• pašalinami su išmatomis. Kiaušinėliai patenka į dirvą ir jei yra tinkamos
• sąlygos, pradeda vystytis. Tokius kiaušinėlius prarija tarpinis šeimininkas –
• sausumos sraigė. Jos organizme iš kiaušinėlių išeina lerva – miracidija, kuri
• prasikverbia į kepenis ir virsta sprocista. Iš jų vystosi redijos, o vėliau –
• cerkarijos. Jos iš moliusko kepenų keliauja į plaučius. Iš čia cerkarijų
• kamuolėliai – sudėtinės cistos – patenka į aplinką, kur jas suėda skruzdėlės.
• Jų pilvelyje cerkarijos virsta metacerkarijomis. Tokią skruzdėlę su augalais
• suvalgę žolėdžiai užsikrečia lancetinėmis siurbikėmis.

•  
• Kraujinė siurbikė. Galutinis šeimininkas – žmogus. Tarpinis šeimininkas
• – moliuskas. Skirtalytė. Gyvena tropinio klimato kraštuose. Parazituoja
• kraujagyslėse. Mikroskopinė.

•  
• Katinė siurbikė. Galutinis šeimininkas- plėšrieji žinduoliai ir žmogus.
• Tarpinis – pilvakojis moliuskas. Papildomas – žuvys.

•  
• Reikšmė: Siurbikės – endoparazitai. Jos padaro žalos gyvulininkystės
• ūkiams, užsikrečia laukiniai paukščiai, pvz: antys. Tropikuose ir subtropikuose
• žmones puola kraujinė siurbikė.

Klasė: Kaspinuočiai

•  
• Kūnas – strobilė, sudarytas iš daug narelių – proglotidų. Kūno gale yra
• galvutė – skoleksas, kuria kaspinuočiai prikimba prie žarnų sienelės. Lytinė
• sistema kiekviename narelyje. Siurbtukais, kabliukais ar vagelėmis kaspinuotis
• prisitvirtina prie šeimininko žarnos sienelės. Šalinimo sistema: protonefridijų
• tipo. Išilgai kūno eina du latakai. Nervų sistema: yra du nerviniai kamienai,
• kurie prasideda galvutėje esančiame nerviniame mazge. Lytiniai organai: dauguma
• hermafroditai. Vyriška lytinė sistema sudaryta iš daugybės sėklidžių, kurių
• trumpi latakai atsiveria į sėklatakius, šie – į sėklos išmetamąjį lataką.
• Išmetamojo latako gale yra cirusas. Moteriška lytinė sistema sudaryta iš
• makšties, kiaušintakio, šakotos kiaušidės, turi trynio liauką ir Meliso kūnelį,
• gimda atsiveria į lytinė kloaką.

• Jautinis
• kaspinuotis. Prazituoja žmonių plonojoje žarnoje, o lervos vystosi
• galvijų raumenyse. Kūnas (strobilė) – 4-10 metrų ilgio. Kūnas suplotas, kaspino
• pavidalo, sudarytas iš proglotidų, kurie yra nevienodi. Priekyje smulkūs ir
• trumpi, o gale – kvadratiniai. Priekyje yra skoleksas, žemiau jo – kaklelis,
• kur auga nauji kūno nareliai. Galvutės sandara: kriaušės formos, 1-2 mm
• skesmens, turi 4 raumeninius siurbtukus. Kaspinuotis neturi virškinimo
• sistemos, maitinasi visu kūno paviršiumi. Nesubrendusio narelio sandara:
• narelis padengtas odos ir raumenų maišu. Viršutinis sluoksnis vadinamas
• tegumentu. Pro tegumentą įsiubiamas maistas ir jį dengia 3 sluoksniai raumenų:
• žiedinių, išilginių ir įstrižinių. Kiekvieno narelio šone yra lytinis
• gumburėlis, kur atsiveria lytinių sistemų kanalai. Šalinimo sistema
• protonefridinio tipo. Nervų sistema būdinga kaspinuočiams. Lytinė sistema:
• hermafroditai. Lytinė sistema gerai išvystyta kiekviename narelyje, tačiau
• paskutiniai kūno nareliai turi tik moterišką lytinę sistemą. Subrendusio
• narelio sandara: jame gimda užima beveik visą erdvę, o kiti lytiniai organai
• atrofuojasi. Vystymosi ciklas.Galutinis šeimininkas – žmogus, tarpinis –
• galvijas. Galvijas su žole suėda kaspinuočio narelius su kiaušinėliais.
• Virškinimo trakte išsilaisvina onkosfera, kuri chitininiais kabliukais
• prasiskverbia į kraujagysles. Kraujas onkosferas išnešioja po galvijų kūną:
• raumenis, širdį, plaučius ir t.t. Čia onkosfera virsta pūslelės pavidalo lerva
• – viriu (cisticerku).

• Kiaulinis
• kaspinuotis. Parazituoja žmogaus plonojoje žarnoje, o lervinė stadija
• retais atvejais gali apsistoti žmogaus akyse, smegenyse. Tarpiniai šeimininkai:
• kiaulės, šernai, katės, šunys. Kūno ilgis 2-3 metrai. Nareliai trumpi ir
• platūs. Galvutės sandara: turi 4 raumeninius siurbtukus ir straubliuką su
• chitininių dantukų vaininku. Galvutė pereina į trumpą nesegmentuotą kaklelį.
• Nesubrendusio narelio sandara: Narelis padengtas odos ir raumenų maišu, kurio
• viršutinis sluoksnis vadinamas tegumentu. Kaspinuotis neturi virškinimo ir
• kvėpavimo sistemos. Kenkia šeimininkui pasisavindamas dalį maisto medžiagų ir
• išskirdamas toksiškus medžiagų apykaitos produktus. Šalinimo sistema:
• protonefridinio tipo. Nervinė sistema būdinga kaspinuočiams. Po visą narelį
• išsišakoja hermafroditinė lytinė sistema. Kūno ertmių nėra, visus tarpus
• užpildo parenchima. Moteriška lytinė sistema: kiaušidė su 3 skiltimis, o toliau
• tokia pat, kaip būdinga kaspinuočiams. Vyriška lytinė sistema būdinga
• kaspinuočiams. Subrendusio narelio sandara: užpildytas išsišakojusios gimdos,
• kiti lytiniai organai sunykę. Vystymosi ciklas: subrendęs narelis su
• kiaušinėliais pasišalina iš žmogaus organizmo. Juos prarija kiaulės arba kiti
• tarpiniai šeimininkai, kurių žarnyne išeina lervos – onkosferos.Jos patenka į
• kraujotakos sistemą ir yra išnešiojamos po visą organizmą. Raumenyse iš
• onkosferų išsivysto viriai (cisticerkai).

• Echinokokas.
• Galutinis šeimininkas – šunys, vilkai ir kiti mėsėdžiai, tarpinis šeimininkas –
• galvijai, kiaulės, žmonės. Echinokoko kūno ilgis 3-5 mm. Galvutė turi 4
• raumeninius siurbtukus ir straubliuką. Galvutė jungiasi su kūnu kakleliu.
• Subrendęs tik paskutinis narelis Nesubrendusių narelių lytinė sistema panaši į
• kiaulinių kaspinuočių, o subrendusiame narelyje būna išsikerojusi gimda.
• Vystymosi ciklas. Narelius su kiaušinėliais suėda žolėdžiai gyvūnai (žmogus nuo
• neplautų rankų). Iš kiaušinėlio tarpinio šeimininko žarnyne išeina onkosfera
• (su 6 kabliukais). Ji prasiskverbia į kraują ir į limfą ir yra išnešiojama po
• visą organizmą. Čia pradeda augti echinokoko viris – pūslė. Galutiniai
• šeimininkai užsikrečia suėdę gyvulių vidaus organų su echnokokų pūslėmis.

• Platusis
• (žuvinis) kaspinuotis. Galutinis šeimininkas mėsėdžiai bei
• žmogus, tarpiniai šeiminikai – irklakojai vėžiagyviai (ciklopas) ir žuvys. Kūno
• sandara: ilgis 7-16 m. Nareliai trumpi ir platūs. Galvutė pailga, šonuose yra 2
• prisisiurbimo vagelės – botrijos. Galvutė su kūnu susijungusi kakleliu.
• Nesubrendusio narelio sandara. Panaši į kitų kaspinuočių, bet turi skirtumų.
• Nėra lytinės kloakos gumburėlio narelio šone, jis yra narelio pilvinėje pusėje.
• Gimda ne šakota, o vingiuota, gimdos vingiai rozetės formos. Subrendusio
• narelio sandara. Sunykę visi lytiniai organai išskyrus gimdą. Ji yra pripildyta
• bręstančių kiaušinėlių. Vystymosi ciklas: Kaspinuotis vystosi galutiniame
• šeimininke ir 2 tarpiniuose. Iš galutinio šeimininko kiaušinėliai išeina į
• aplinką ir turi patekti į vandenį. Vandeyje iš kiaušinėlių išeina koracidija (
• apvali, judri, plaukioja vandenyje). Joje yra onkosfera. Vandenyje korocidijas
• prarija ciklopas. Jo žarnyne koracidija numeta blakstienėles ir skverbiasi į
• organizmo ertmes. Ciklope susiformuoja procerkoidas. Kai vėžiagyvį suėda žuvis,
• tai procerkoidas prasiskverbia į žuvies raumenis ar kitus organus ir virsta
• plerocerkoidais. Žvėrys užsikrečiai suėsdami užsikrėtusią žuvį.

• Papastoji
• ligulė. Galutinis
• šeimininkas – žuvimi mintantys paukščiai, tarpinis – žuvys ir irklakojai
• vėžiagyviai. Vystymosi ciklas. Suėdus sergančią žuvį paukščių žarnyne atsiranda
• plerocerkoidai, kurie prisisiurbia prie žarnų sienelės ir iš jų išauga lytiškai
• subrendusios ligulės. Paukščiai su išmatomis išskiria kiaušinėlius į vandenį.
• Vandenyje iš kiaušinėlių išsivysto koracidijos. Jas prarija irklakojai
• vėžiagyviai ir jų organizme iš korocidijų išsivysto procerkoidai. Kai vėžiagyvį
• su procerkoidais prarija žuvis, jo organizme išsivysto kaspino pavidalo lervos
• – plerocerkoidai. Reikšmė: parazitai, žmogaus parazitai, kenkia žuvininkystei

•   Gyvena jūrose, gėluose vandenyse, dirvoje, gali būti endoparazitai.
• Būdinga dvišonė simetrija. Kūną dengia kutikulė, kuri formuojasi iš
• vienasluoksnio epitelio. Po juo vienas išilginis raumenų sluoksnis. Pailgos,
• siūlo formos kirmėlės, kūnas nenariuotas, be galūnių. Turi pirminę kūno ertmę –
• pseudocelį, kuri yra užpildyta skysčiu ir joje išsidėsto kirmėlės vidaus
• organai. Turi vamzdelio pavidalo žarnyną, kurio vienas galas prasideda burna, o
• antras baigiasi analine anga. Virškinimo sistema iš 3 skyrių: priekinė,
• vidurinė ir užpakalinė žarna. Neturi nei kvėpavimo, nei kraujotakos sistemų.
• Šalinimo sistema protanefridinė, turi išilginius šalinimo kanalus ir vienląstes
• liaukas. Nervų sistemą sudaro nerviniai kamienai ir apyryklinis žiedas.
• Skirtalytės. Lytiniai organai siūliškos formos. Klasės: nematodų, velniaplaukių
• (sutinkamas gėluose vandens telkiniuose), dygiastraublių, pilvablakstienių.

• Plaukagalvis. Vienas
• kūno galas platesnis negu kitas. Žmogaus (žinduolių) parazitas parazituojantis
• virškinamajame trakte. Žmogus užsikrečia per maistą.

• Kiaulinė askaridė.
• Parazituoja kiaulių plonojoje žarnoje ir sukelia askaridozę. Askaridės –
• ištęstos verpstės formos. Patelės gali išaugti iki 40 cm ilgio, priekinio
• trečdalio pabaigoje yra žiedinės vagelės pavidalo persmauga. Patinėliai žymiai
• mažesni, jų užpakalinis galas užsirietęs į pilvo pusę. Specialių
• prisitvirtinimo organų neturi, žarnyne laikosi įsirėmusi galais į
• sieneles.  Kūną dengia odos ir raumanų
• maišas, jo viršutinis sluoksnis – kutikula. Ji baltos spalvos, standi – atlieka
• išorinio skeleto funkciją ir apsaugo nuo suvirškinimo. Po kutikula yra
• hipoderma ir vienas sluoksnis išilginių raumenų. Po hipoderma yra keturios
• raumenų juostos: nugarinė, pilvinė ir dvi šoninės. Virškinimo sistema: burna,
• ryklė vidurinė žarna, užpakalinė žarna analinė anga (patelių)/kloaka
• (patinėlių). Lytinė sistema: patelė turi porines kiaušides, kiaušintakius ir
• gimdas, dvi gimdos sueina į makštį. Patinų lytinė sistema viengubas vamzdelis:
• sėklidės, sėklatakis, sėklos išmetamasis latakas. Apvaisinimas vidinis.
• Šalinimo sistema: turi šalinimo kanalus, užpakaliniame gale šalinimo vamzdeliai
• aklini, o priekyje abu kanalai sueina į vieną ir netoli burnos atsiveria –
• pora. Ant šalinimo kanalų guli kelios žvaigždės formos fagocitinės ląstelės.
• Nervų sistema. Du nerviniai kamienai, kurie prasideda apyrykliniame žiede.
• Vystymosi ciklas: Apvaisinti kiaušinėliai su išmatomis patenka į dirvą.
• Kiaušinėliuose išsivysto invazinės lervos. Kiaušinėliai su lervomis patenka į
• kiaulės organizmą. Žarnyne iš kiaušinėlio išeina lerva ir skverbdamasi patenka
• į kraujotakos sistemą. Su krauju per kepenis patenka į širdį, o iš čia į
• plaučius. Lervoms būtinas deguonis. Plaučių alveolėse auga ir yra atkosėjamos
• su skrepliai ir prarijamos. Žarnyne lervos auga ir iš jų išsivysto lytiškai
• subrendusios askaridės. Žarnyne patinėliai apvaisina pateles ir jos pradeda
• išskirti kiaušinėlius.

• Spalinė. Parazituoja žmogaus
• žarnyne (storojoje žarnoje). Sukelia ligą – enterobiozę. Smulkios, baltos
• kirmėlės. Patelių galas nusmailėjęs, o patinėlių susuktas į spiralę.
• Priekiniame kūno gale yra pūslelės pavidalo kutikulės susitorėjimas – verikula,
• kuria spalinė prisitvirtina prie žarnyno sienelių. Virškinimas: burna, stemplė
• (turi kramtymo plokštelę), žarnos, analinė anga. Šalinimo sistema: du šalinimo kanalai
• (šonuose) ir fagocitinės ląstelės. Nervų sistema susideda iš aplinkryklinio
• žiedo ir išilgai kūno einančių nervinių kamienų. Kraujotako ir kvėpavimo
• sistemų nėra. Lytinė sistema: patelė: kiaušidės, kiaušintakiai, gimdos,
• makštis, lytinė angelė; patinai: sėklidės, sėklatakis, sėklos išmetamasis
• latakas, lytinė kloaka. Patinas turi šėrelio formos išaugą, spikulę.

• Žmoginė askaridė, arklinė
• askaridė. Spiralinė trichina.

•   Parazituoja kiaulėse, šernuose, graužikuose ir kituose
• žinduoliuose.Sukeliama liga vadinama trichinelioze. Kūnas padengtas odos ir
• raumenų maišu, o viršutinis lygus sluoksnis vadinamas – kutikula. Skirtalytės,
• pasižymi lytiniu dimorfizmu. Patinai mažesni ir jų kūno užpakaliniame gale yra
• dvi kūgio formos išaugos – skiautės. Jomis patinai prikimba prie patelių.
• Patelės turi gerai išsivysčiusią kiaušidę, trumpą kiaušintakį ir išvešėjusią
• gimdą, kurios gale yra sėklos priimtuvas, makštį. Patinai turi sėklidę,
• sėklatakį, sėklų pūsleles (jos atsiveria į užpakalinę žarną). Kraujotakos ir
• kvėpavimo sistemos neturi. Virškinimo sistema: burna, ryklė, stemplė, vidurinė
• žarna, užpakalinė žarna, analinė anga (patelių)/ kloaka (patinų). Spiralinių
• trichinelių vystymosi ciklas. Užsikrečiama valgant užkrėstą kiaulieną ar
• šernieną. Žarnyne raumenys ir trichinelių lervų kapsulės suvirškinami, o
• išėjusios lervos skverbiasi į žarnyno epitelio ląsteles. Ten išsivysto lytiškai
• subrendę patinai ir patelės. Čia įvyksta apvaisinimas, po apvaisinimo patinai
• nugaišta, o patelės skverbiasi gilyn į limfinius mazgus ir pagimdo daug
• lervučių, po 2 mėn grįžta į žarnyną ir nugaišta. Naujos lervos limfa ir krauju
• išnešiojamos po visą šeimininko kūną. Dažniausiai apsistoja diafragmos,
• tarpšonkauliniuose, kramtomuosiuose, liežuvio, akių raumenyse. Raumenyse lervos
• maitinasi, auga, ardo skaidulas, sukeldamos raumenų uždegimą. Per 2 savaites
• lervos užauga ir susisuka į spirales ir pasidengia kapsulėmis. Raumenų
• uždegimas tuo metu aprimsta. Kapsulių sienelės apkalkėja ir trichinelių lervos
• gali ilga išgyventi ir būti invazinėmis. Reikšmė: pavojingiausia apvalioji
• kirmėlė Lietuvoje.

• Tipas: Žieduotosios kirmėlės.
• Potipis: Bebalnelinės. Klasė:Daugiašerės

• Joms priklauso apie 13000 rūšių.
• Jų kūnas skirstomas į galvinę, liemeninę ir uodeginę dalis. Galvinė dalis:
• sudaryta ir prostomiumo(galvos skiautė) ir perstomiumo (burnos skyrius).
• Liemeninė dalis: segmentacija heteronominė, nes kūno segmentai vienas nuo kito skiriasi.
• Jų kūną dengia vienasluoksnis epitelis ir plona kutikulė. Odos raumenų maišą
• sudaro epitelis ir po juo einantys žiediniai ir išilginiai raumenys. Būdinga
• antrinė kūno ertmė – celomas. Virškinimo sistema: burna, ryklė, stemplė,
• vidurinė žarna ir užpakalinė žarna. Šalinimo sistema: metanefridinė. Gyvena
• daugiausiai jūros dugne, galvos skiautėje turi ūselius ir antenas, priklausomai
• nuo rūšies gali turėti 2 arba 4 akis. Burna apatinėje kūno dalyje, galvinės
• skiautės priekinėje dalyje – čiupikai. Kiekviename segmente ( išskyrus galvą ir
• uodegą) pora parapodijų. Priklausomai nuo rūšies gali kvėpuoti žiaunomis arba
• visu kūno paviršiumi. Kraujotakos sistema neuždara. Ją sudaro nugarinė ir
• pilvinė kraujagyslės, kurias jungia žiedinė kraujagyslė. Nervų sistema
• ganglijinė (aplinkryklinis žiedas, viršryklinis ir poryklinis ganglijai,
• nerviniai kamienai, grandinėlė, jutimo organai: čiuopikliai, antenos, ūseliai).
• Skirtalytės. Priklausomai nuo rūšies kiaušialąstės/spermatozoidai gali
• formuotis kiekviename segmente arba tik užpakaliniuose segmentuose. Būdingas
• išorinis apvaisinimas.

• Skirstomi į 3 poklasius:
• klajojantieji, sėslieji ir dygiaodžių parazitai.

• Klajojantieji: gyvenimo būdas
• šliaužiojamasis. Sėslieji: gyvena vamzdeliuose, sudarytuose iš epitelio
• išskiriamos medžiagos arba kalkių.Yra rausiančiųjų formų. Būdinga didelė
• segmentacijos heteronomija, silpnesnis parapodijų išsivystymas. Rūšys: dugninė
• nereidė, smiltkirmis. Dugninė nereidė. Jūrų gyventoja, gyvena jūros
• dugne. Yra geras žuvų maistas. Nereidės kūnas sudarytas iš žiedo pavidalo
• segmentų. Visi segmentai, išskyrus galvos, vienodi, todėl tokia segmentacija
• vadina homonomine. Nereidės pilvo pusė lygi, o nugaros – iškili. Kūnas
• skirstomas į priekinį ir užpakalinį galus. Priekiniame gale yra galvos segmentai:
• galvos ir burnos skyriai. Galvos skyriuje matyti pora čiuptuvų ir pora ūselių –
• palpų. Palpuose yra cheminio jutimo organai. Ant palpų 4 akys, o už jų dvi
• uodimo duobutės. Visi kūno segmentai, išskyrus pirmąjį, turi parapodijas.
• Paskutinis kūno segmentas turi ūselių pavidalo ataugas ir analinę angą.

• Reikšmė: bentosiniai gyvūnai.
• Dauguma plėšrios. Jomis minta jūriniai gyvūnai, žuvys, vėžiagyviai, galvakojai
• moliuskai. Kai kurios filtruoja vandenį. Kai kurios (smiltkirmis) naudojamos
• kaip masalas žuvims.

• Tipas: Žieduotosios kirmėlės.
• Potipis: Balnelinės. Klasė: Mažašerės

• Mažašerių žieduotųjų kirmėlių
• reikšmė: Praleisdamos didelius kiekius dumblo per savo žarnyną gėlavandenės
• mažašerės yra esminis faktorius veikiantis vandens telkinio gruntą. Vaidina
• didelį vaidmenį valydami vandens telkinius nuo pūvančių augalų liekanų. Sliekai
• giliai išpurena dirvą, tai padeda skverbtis orui ir drėgmei, padeda augalų
• šaknims skverbtis į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Sliekai permaišo dirvą.
• Sliekai misdami organinėmis medžiagomis pagreitina jų mineralizaciją, todėl
• augalai gali lengviau įsisavinti jiems reikiamus cheminius elementus.
• Žuvininkystės ūkiuose sliekai auginami kaip pašaras žuvimis.

• Gėlavandenės arba sausumos
• kirmėlės. Parapodijų neturi, jų vietoje yra šereliai. Celomas gerai išsivystęs.
• Gonados yra tik keliuose segmentuose. Uždara kraujotakos sistema. Galvinė dalis
• be akių ir be palpų. Segmentų skaičius nepastovus. Vienasluoksnį epitelį dengia
• plona kutikulė, o daugybė vienaląsčių liaukučių išskiria baltymingas gleives,
• kad kūno paviršius būtų slidus.

• 2 būriai: vandeninės mažašerės ir
• sliekai.

• Vandeninės mažašerės. Tai vandens
• gyventojai. Tubifeksai. Kūnas segmentuotas, turi antrinę kūno ertmę –
• celomą. Joms būdinga dvišonė simetrija. Pagrindinės organų sistemos –
• virškinimo, kvėpavimo, šalinimo, kraujotakos, nervų, lytinė. Kraujotakos
• sistema yra uždara, šalinimo sistema yra metanefridijų tipo, nervų sistema
• sudaryta iš viršryklinio, aplinkryklinių mazgų ir pilvo nervų grandinėlės. Turi
• primityvius judėjimo organus – parapodijas. Pasaulyje tubifeksų priskaičiuojama
• nuo 10 iki 43 rūšių. Tubifeksai paplitęs Europoje, Azijoje ir Šiaurės
• Amerikoje. Vienos rūšys gyvena gėlame vandenyje, kitos jūroje, ant kranto ar
• seklių vandens telkinių dumble, taip pat yra rūšių gyvenančių upių žiotyse ar
• kituose kintančio sūrumo vandenyse.

• Slieko biologija.
• Nariuotas, kiekviename narelyje yra šeriai, burna pilvinėje dalyje, ją dengia
• skiautė. Turi odos raumenų maišą ir odoje jutimines ląsteles. Virškinimo
• organai: burna, ryklė (išskiria fermentus, kurie neutralizuoja humuso rūgštį,
• nes sliekai minta organinėmis medžiagomis, stemplė, gurklys, skrandis, priekinė
• žarna, užpakalinė žarna, analinė anga. Kvėpuoja visu kūno paviršiumi.
• Kraujotakos sistema uždara – kraujas teka tik kraujagyslėmis ir į kūno ertmes
• neišsilieja. Turi nugarinę ir pilvinę kraujagysles, kurias jungia žiedinė
• kraujagyslė. Šalinimas nefridijų tipo. Šalinamas amoniakas ir šlapalas. Nervinė
• sistema ganglijinė: aplinkryklinis nervinis žiedas, kurį sudaro viršryklinis ir
• poryklinis mazgai, du nerviniai kamienai. Turi odoje lietimosi, cheminio ir
• šviesinio dirginimo jutimo organus. Lytinė sistema – hermafroditai. Lytinė
• sistema išsidėsčiusi priekiniame kūno gale, turi balnelį, kuris reikalingas
• dauginimuisi, slinkdamas balnelis surenka kiaušialąstes ir spermatozoidus, jis
• išskiria baltymines medžiagas, iš kurių formuojasi kokonas, kuriuo minta
• embrionai. Kokonas nuslenka nuo slieko ir jame vystosi nauji individai.
• Kryžminis apvaisinimas t.y. du individai apsikeičia savo lytinėmis ląstelėmis.
• Nelytinis dauginimasis – regeneracija. Rūšys: žeminis sliekas, kaliforninis
• sliekas. 

• Gėlavandenės,
• rečiau – jūrinės ar sausumoje gyvenančios kirmėlės. Atstovai – grobuonys,
• kraujasiurbiai. Ilgis 3-10cm. Neturi šerelių. Cilindriškos formos. Kūnas
• suskirstytas į išorinius segmentus. Vidinė ir išorinė segmentacija viena kitos
• neatitinka. Pirmieji ir paskutinieji segmentai kūno galuose baigiasi
• siurbtukais. Priekiniu siurbtuko centre yra burna. Daugybę lipnių ląstelių
• turintis epitelis apgaubtas jungiamuoju audiniu, kuriame įsiterpę gerai
• išsivystę žiediniai, išilginiai ir nugaros-pilvo raumenys. Tarp kūno sienelės
• ir organų esančias tuštumas užpildo mezenchima. Turi iki 5 porų akelių
• priekiniame kūno gale, nugaros pusėje. Dėl esančios mezenchimos sumažėja celomo
• ertmė, kuri užpildyta jungiamuoju audiniu. Turi chromatoforus, kurių dėka dėlė
• gali keisti spalvą. Dėlių balnelis formuojais už pirmo trečdalio segmentų.
• Lytinio neaktyvumo metu balnelis yra neryškus, o veisimosi metu gausios
• balnelio liaukos išskiria gleives su baltymais. Balnelis yra kokonas ir
• embrionų maistas (trynio liaukos). Kūna dengia kutikulė,kurią dėlė nusimeta kas
• 2-3 dienas. Dauguma dėlių minta skysčiais (kraujas, organizmo syvai) arba gyvu
• maistu (kitomis dėlėmis, kirmėlėmis ir kt.) Žanduotosios dėlės turi žandus.
• Rykliadėlėms būdinga ištįsusi stemplė. Medicininės dėlės burnos ertmėje turi 3
• apatinius žandus, o jos seilių liaukose yra 3 rūšių fermetų HIRUDINO(stabdo
• kraujo krešėjimą), HISTAMINO(mažina kraujagyslių spazmus ir
• HIALURONIDAZĖS(skaido hialurono rūgštį, mažina jos klampumą). Skrandyje yra
• šoninės išaugos – kišenės naudojamos kaip rezervuarai. Dėlės kvėpuoja visu kūno
• paviršiumi, tik jūrinės dėlės turi žiaunas. Turi uždarą kraujotakos sistemą,
• kurią atlieka celomo lakūnų sistema. Storiausi lakūnų kanalai yra ventralinis
• ir dorsalinis, o plonesni – lateraliniai, atlieka širdies f-jas. Pulsuodami šie
• kanalai varo kraują pirmyn, o dorsaliiu ir ventraliniu lakūnais teka atgal.
• Žanduotųjų dėlių celomo lakūnos yra tokios tankios, kad sudaro kapiliarų
• sistemą. Kraujas būna raudonas nuo ištirpusio plazmoje hemoglobino. Nervų
• sistema tipiška: porinis viršryklinis ganglijai, aplinkryklinės konektyvos, iš
• 4 ganglijų – poryklinis ganglijas, toliau – pilvinė nervų grandinėlė.Akys tik
• skiria šviesą nuo tamsos. Dėlės gerai junta virpesius. Šalinimo sistema iš
• metanefridijų, bet gerokai pakitusi. Metanefridiniai kanalai viename segmente
• prasideda, o baigiasi kitame, blakstienotas piltuvėlis neprisijungęs prie
• kanalo galo, o atsiveria į pūslę, esančia šalia kanalo. Metanefridiniai
• kanalėliai siauri, sudaryti iš grandinėlės ląstelių, kurių viduriu eina plonas
• kanalėlis. Lytinė sistema – hermafroditai.

• Puola žuvis,
• varliagyvius, vandens paukščius, žinduolius, kai kuriuos bestuburius (sraiges,
• chironomidus). Yra ektoparazitai. Sausumos dėlės yra plėšrios minta sliekais,
• vabzdžiais. Parazituoja jūrose – krabus, delfinus, vėžlius.

• Įvairovė: dėlių
• kalsei priklauso apie 300 parazitinių ar plėšrių kirmėlių rūšių. Dauguma dėlių
• gyvena gėluose, negiliuose vandenyse. Nejautrios deguonies trūkumui. Klasei
• priklauso 2 poklasiai – senovinės ir tikrosios dėlės.

• Atstovai: Medicininė dėlė, Netikroji
• kumeldėlė, Žuvinė dėlė, Plokščioji dėlė, Antinė dėlė, Moliuskinė dėlė.

• 22. Apie 20000 rūšių.
• Jūriniai ir gėlavandeniai moliuskai. Jų kriauklė sudaryta iš dviejų geldelių.
• Galva redukuota. Žiaunos siūliškos ar plokštelių formos. Būdinga dvišalė
• simetrija. Iš šonų kūną gaubia kriauklė, sudaryta iš dviejų geldelių, sujungtų
• ligamentu. Kriauklės dalis suglaudžia ar praveria 1-2 stiprūs suveriamieji
• raumenys, sandariai uždarantys geldeles ir apsaugantys moliuską nuo grobuonių.
• Dauguma kriauklių simetriškos, pailgos, padengtos storu kalkiniu sluoksniu. Kai
• kurios jūrinės rūšys turi storą perlamutrinį sluoksnį, kuris dėl šviesos
• spindulių interferencijos gali žvilgėti rausvai, gelsvai ar melsvai. Kriauklės
• vidinėje pusėje yra mantija, o tarp mantijos ir kūno susidaro maža ertmė,
• kurioje telpa žiaunos ir koja. Tarp pravirų geldelių susidaro plyšys – sifonas,
• pro kurį į mantijos ertmę patenka vanduo. Sifonai yra dviejų tipų – žiauninis
• ir kloakinis. Pro žiauninį vanduo teka į mantijos pusę, o pro kloakinį –
• išteka. VIRŠKINIMO SISTEMA neturi galvos ir ryklės su radule, todėl maistas per
• stemplę patenka tiesiog į vidurinės žarnos skrandį. Abipus skrandžio yra dvi
• stambios kepenų skiautės. Toliau vidurinė žarna sudaro ilgą kilpą kojoje ir
• pereina į užpakalinę žarną, kuri atsiveria į mantijos ertmę. Minta
• mikroplanktonu arba detritu filtruodami vandenį pro burnos skiautes į stemplę.
• Stambios, netinkamos maistui dalelės pašalinamos pro sifoną. KVĖPAVIMO ORGANAI
• žiaunų lapeliai. KRAUJOTAKOS SISTEMA atvira. Iš žiaunų kraujas teka į du
• prieširdžius, iš jų į skilvelį, iš kurio teka į dvi aortas – priekinę ir
• užpakalinę, kurios skyla į arterijas. Jomis kraujas patenka į koją, mantijos priekinę
• dalį ir vidaus organus. Iš arterijų kraujas teka į sinusus, o iš organų
• telkiasi į centrinį sinusą, iš kurio patenka į žiauninę kraujagyslę. NERVŲ
• SISTEMA turi tris poras ganglijų ir ilgas konektyvas. LYTINĖ SISTEMA
• skirtalyčiai, bet lytiniu dimorfizmu nepasižymi.

• Panaudojimas
• žmonių mityboje: maistui gaudomos ir vartojamos šukutės, austrės, midijos. Tai
• specifinis, delikatesinis maistas.

• Rūšys:
• akmengraužiai, jūrinė taurioji perluotė, bedantė, šiaurinė perluotė, širdutė,
• dreisena, islandinė šukutė, valgomoji austrė, laivagraužis.

• Žinoma apie 70000
• rūšių. Gyvena ant žemės, žemėje ir vandenyje. Kūną sudaro galva su čiuopikliais
• ir akimis, liemuo bei koja. Koja turi platų padą. Liemuo paprastai būna
• susuktoje kriauklėje. Dėl to pilvakojai – asimetriški gyvūnai. Asimetriški yra
• ir jų vidaus organai. Dažniausiai redukuojais dešinės pusės įvairūs organai.
• Primityviausių – kriauklė ir vidaus organai simetriški. Jie turi ir porą
• ktenidinių žiaunų. Skirtalyčiai arba hermafroditai. Pilvakojus nesunku
• atpažinti iš susisukusios kriauklės, kurioje būna vidaus organai. Pilvakojų
• raumenys specializuoti. Odos ir raumenų maišo neturi. Specifinis raumuo vienu
• galu prisitvirtinęs prie kriauklės išilginės ašies, o kitas jo galas eina į
• galvą ir koją. Šis raumuo moliuską įtraukia į kriauklę. VIRŠKINIMO SISTEMA jos
• sandara įvairi, nes įvairi mityba. Burna yra priekinėje galvos dalyje. Į ryklę
• atsiveria seilių liaukos. Ryklėje yra radulė, turinti chitininių ar raginių
• dantukų eiles. Už ryklės – stambi stemplė, kai kurių pilvakojų – plati, virtusi
• gurkliu. Vidurinės žarnos priekinė dalis praplatėjusi ir sudaro skrandį. Į
• skrandį atsiveria pora „kepenų“ latakų. Kepenys – vidurinės žarnos šoninės
• išaugos. Užpakalinė žarna atsiveria į mantijos ertmę. KVĖPAVIMO SISTEMA
• svarbiausi ir pirminiai kvėpavimo organai – kteidinės žiaunos. Tik
• primityviausi pilvakojai turi ktenidines žiaunas.Dėl asimetrijos viena žiauna
• būna redukuota. Be tikrųjų žiaunų jie gali turėti netikrąsias (įvairios
• plonasienės išaugos su kraujotakos sinusų kapiliarais). Sausumos moliuskai
• žiaunų neturi. Kvėpavimo f-jas atlieka mantija. Ji sudaro pilvakojų plaučius.
• Mantijos ertmė su išore jungiasi nedidele anga, todėl moliuskų vidaus organai
• neišdžiūsta. KRAUJOTAKOS SISTEMA širdis yra visai arti kvėpavimo takų, todėl iš
• jų arterinis kraujas beveik tiesiogiai patenka į prieširdžius. Širdis būna
• perikardiume arba širdies maišelyje. Primityviųjų pilvakojų ji sudaryta iš
• dviejų prieširdžių ir skilvelių. Daugelio kitų dešinioji žiauna redukuota,
• taigi redukuotas ir dešinysis prieširdis. Iš širdies skilvelio kraujas patenka
• į aortą, kuri šakojasi į porą arterijų. Viena kraujas teka į galvą ir mantiją,
• o kitas – į žarną, kepenis ir gonadas. NERVŲ SISTEMA paprasčiausios sandaros
• pilvakojai dar neturi šonanervių kamieninės nervų sistemos bruožų. Bet jau yra
• ganglijai, kuriuose telkiasi nervinės ląstelės. Aukštesniųjų pilvakojų nervų
• sistema – ganglijinė. JUTIMO ORGANAI cheminio ir mechaninio jutimo ląstelių itin
• gausu galvos priekinėje dalyje ir kojos pakraščiuose. Svarbūs cheminio jutimo
• organai – osfradijos yra mantijos ertmėje, šalia ktenidijų. Šalia burnos
• esantys čiuopikliai – skonio ir uoslės organai. Už jų išsidėstę ilgi
• čiuopikliai – lietimo organai. Kartais jų viršūnėse būna akys. ŠALINIMO SISTEMA
• dauguma pilvakojų turi vieną kairįjį inkstą, kurio piltuvėlis atsiveria į
• perikardo ertmę, o kito galo anga- šalia analinės angos. Primityvieji
• pilvakojai turi ir dešinįjį inkstą, nors jis gerokai mažesnis. LYTINĖ SISTEMA
• priekiažiauniai beveik visi skirtalyčiai, galažiauniai – hermafroditai. Visų
• galvakojų gonados neporinės. Priekiažiaunių iš sėklidžių sėklatakis atsiveria į
• mantijos ertmę. Šalia galvos būna kopuliacijos organas. Į jį nuo sėklatakio
• galo eina atskiras kanalas. Priekiažiaunių patelių nuo kiaušidžių eina
• kiaušintakis, kuris praplatėjęs sudaro gimdą, kurioje yra liaukų,
• produkuojančių kiaušinio baltymą ir apvalkalą. Galažiaunių gonada – viena
• hermafroditinė liauka, produkuojanti ir kiaušialąstes ir spermatozoidus.

• Ūkinė reikšmė.
• Žemės ūkio kultūrų kenkėjai yra šliužai. Šliužai
• minta beveik viskuo, graužia pupeles, salotas, špinatus, bulvių gumbus, morkas,
• tabaką, burokėlius, sunaikina braškyno derlių, o kai įsimeta į kopūstų ar
• salotų lysvę, iš sultingų lapų lieka tik gyslos. Tačiau ne visi
• gamtoje esantys šliužai yra kenkėjai, kai kurie maisto atžvilgiu yra labai
• siauros specializacijos – maitinasi tik vienos kurios nors rūšies grybais ir
• panašiai.

• Rūšys:
• Tinkluotasis šliužas, Vynuoginė sraigė, Tropikinė sraigė, Mažoji kūdrinukė,
• Rapana, Ciprėja, sodinė sraigė, ritininė sraigė, kūdrinukė, gyvevedė sraigė,
• perlamutrinukė, jūrų ausytė. 

• Tai jūriniai
• dvišalės simetrijos moliuskai, apatinėje kūno pusėje turintys gilią mantijos
• ertmę. Joje yra viena, kartais dvi poros žiaunų. Kriauklę turi tik primityvios
• rūšys, kitų – ji redukuota. Koja virtusi čiuopikliais. Skirtalyčiai. Galvakojų
• kūnas sudarytas iš galvos ir liemens. Galva gerai išsivysčiusi. Joje yra akys
• ir čiuopikliai apsupta burna. Primityviųjų čiuopikliai be siurbtukų.
• Aukštesniųjų galvakojų čiuopikliuose gausu siurbtukų. Dešimtkojų du čiuopikliai
• gerokai ilgesni už kitus. Čiuopikliais gaudomas grobis. Liemuo plokščias, maišo
• ar torpedos formos. Šonuose arba kūno gale yra skiautės, kurios padeda
• palaikyti judėjimo kryptį. Visą galvakojo liemenį dengia mantija. Nautilius
• (Būrio nautilus genties galvakojis) turi senovinės sandaros kriauklę. Ji jam –
• hidrostatinis organas. Vidinę kriauklę turi dešimtkojai. Sepijos kriauklė yra
• delno dydžio arba didesnė, turi kietą nugarinę plokštelę, kurios vidinę pusę
• dengia gausios plonytės kalkinės plokštelės. Kalmarų kriauklė – tik siaura
• nugarinė plokštelė. Aštuonkojai kriauklės neturi. Po vienasluoksniu epiteliu
• yra mezoderminės kilmės jungiamasis audinys, kuriame gausu pigmentinių ląstelių
• – chromatoforų ir iricidų. Chromatoforų ląstelės jungiasi su nervų sistema,
• todėl galvakojai, išplėsdami vienus ar suglausdami kitus chromatoforus, lengvai
• keičia kūno spalvą. VIRŠKINIMO SISTEMA už burnos esančioje ryklėje yra pora
• raginių žandų, kuriais galvakojis gali perkasti žuvies kaukolę. Ryklėje yra
• liežuvis su radule. Į ryklę patenka seilių liaukų sekretas. Seilėse yra fermentų
• ir nuodų. Fermentai skaido angliavandenius ir baltymus, o nuodai paded nužudyti
• auką. Praplatėjusi stemplė sudaro gurklį. Už jos yra skrandis ir toliau –
• plonoji žarna. Užpakalinė žarna atsiveria į mantijos ertmę. Užpakalinės žarnos
• gale yra rašalinė liauka, gaminanti rudą skystį. KRAUJOTAKOS SISTEMA beveik
• uždara. Širdis iš skilvelio ir dviejų (nautiliaus - 4) prieširdžių. Iš
• skilvelių į priekinę kūno dalį eina stambi galvinė aorta, o plonasienė – į
• vidaus organus. Yra arterijos, venos ir kapiliarai. KVĖPAVIMO SISTEMA kvėpavimo
• organus sudaro tipiškos ktenidinės žiaunos. Jų turi dvi (nautilius 4). NERVŲ
• SISTEMA labai išsivysčiusi ir cetralizuota. Virš ryklės yra smegenys. Nuo
• smegenų eina du mantijos nervai, kurie baigiasi žvaigždės formos ganglijais. Nautiliaus
• nervų sistema sudaryta iš trijų lankų: viršryklinio ir dviejų poryklinių.
• JUTIMO ORGANAI lietimo ir cheminio jutimo ląstelių gausu visame kūno
• paviršiuje, bet daugiausia – prie burnos ir čiuopikliuose. Nautilius turi
• osfaridijas. Aukštesnieji dvižiauniai turi sudėtingus uoslės organus –poakines
• duobutes, kurių pagalba plėšrūs galvakojai grobį užuodžia iš toli. Taip pat
• galvakojai turi akis ir statocistus. ŠALINIMO SISTEMA nautilius turi keturis
• inkstus, o dvižiauniai – du. Inkstai – plačių maišelių pavidalo. Ekskretai iš
• kraujo patenka į inkstus, nes inkstus liečia žiauninių venų ataugos. LYTINĖ
• SISTEMA skirtalyčiai. Nautiliaus ir kai kurių aukštesniųjų galvakojų gonados –
• porinės. Kiti turi vieną gonadą. Patelių kiaušintakiai poriniai arba neporiniai,
• trumpi, atsiveria į mantijos ertmę.

• Nautilus –
• primityviųjų būrys

• MAISTUI
• NAUDOJAMOS RŪŠYS: Aštuonkojai, kalmarai, sepijos

• Nariuotakojų
• kutikulė nevienalytė ir sudėtinga. Tai storesnis ar plonesnis kūno šarvas,
• saugantis gyvūnus. Nariuotakojai augdami neriasi – vieni visą gyvenimą, kiti
• iki kol suauga. Kūnas sudarytas iš segmentų. Kiekvienas segmentas turi vieną
• porą ataugėlių. Segmentai gali susilieti (oligomerizacija) ir sudaryti atskiras
• kūno dalis. Išsivysto nariuotos galūnės, vyksta raumenų diferenciacija
• (išsivysto skersaruožiai raumenys): atsiranda išorinis chitininis skeletas
• (egzoskeletas), apsaugantis nuo įvairaus poveikio, be to, prie jo prisitvirtina
• raumenys. Kūną sudaro: galva, krūtinė, pilvelis. Galva – susilieję keli
• segmentai, iš kurių lieka tik ataugėlės. Galvoje yra akronas – centrinė sritis,
• kurioje atsiveria burna, akys, jutimo organai, antenulės, po dangalu – vidinė
• ausis. Prie akrono gali jungtis antriniai segmentai. NERVŲ SISTEMA galvoje yra
• centrinis ganglijas – galvos smegenys. Turi tris dalis – priekinę(atsakinga už
• jutimus), vidurinę (dažniausiai atsakinga už analizę) ir užpakalinę (atsakinga
• už koordinaciją, elgesį, judesius). Krūtinės srityje, sudarytoje nepriklausomai
• iš kiek segmentų, yra viena-dvi poros nervinių mazgelių. Pilvo srityje nervinė
• grandinėlė turi mazgelį kiekviename segmente. KRAUJOTAKOS SISTEMA atvira,
• sudaro pulsuojantis organas – širdis arba nugarinė kraujagyslė. Kraujas teka
• kraujagyslėmis ir išsilieja į lakūnas (kūno ertmės su tam tikromis medžiagų
• atsargomis). Iš jų kraujas susiurbiamas į kraujagysles ir jomis kraujas patenka
• į širdį. Vėžiagyvių, voragyvių, kai kurių žemesniųjų vabzdžių kraujo plazmoje
• yra ištirpusio hemoglobino, todėl kraujas yra rausvas ir perneša deguonį. Kitų
• nariuotakojų kraujas gali nepernešti deguonies, tačiau visais atvejais
• nariuotakojų kraujas atlieką maitinamąją f-ją. Kraujas->hemolimfa.
• VIRŠKINIMO SISTEMA sudaryta iš priekinės, vidurinės ir užpakalinės žarnų. Į
• vidurinę žarną atsiveria virškinimo liaukos. Užpakalinė žarna pasibaigia
• analine anga. Ektoderminės kilmės priekinę ir užpakalinę žarnas iškloja
• kutikulė. Priekinėje žarnoje kartais būna papildomas chitininis kramtymo
• aparatas. KVĖPAVIMO SISTEMA labai įvairi, priklauso nuo gyvenimo būdo. Dauguma
• smulkiųjų nariuotakojų kvėpavimo sistemos neturi ir kvėpuoja visu kūno
• paviršiumi per ploną kutikulę. Vandenyje gyvenančios rūšys turi žiaunas ar jų
• f-jas atliekančias galūnes, o sausumoje – vėduoklinius plaučius ir trachėjas,
• kurios atsiveria į išorę kvėptukais. ŠALINIMO SISTEMA ją sudaro Malpigijaus
• vamzdeliai arba koksalinės liaukos, kurias turi žemesnieji nariuotakojai.
• LYTINĖ SISTEMA išsivysčiusi skirtingai, dauginasi tik lytiniu būdu, neretas
• lytinis dimorfizmas.

• ĮVAIROVĖ
• nariuotakojai – vienas gausiausių tipų, jam priklauso apie 1.5mln. gyvūnų
• rūšių. Šie gyvūnai paplitę visur išskyrus Antarktidos žemyną.

Nariuotakojų potipiai ir atstovai:

• ŽIAUNAKVAPIAI
• upinis vėžys, vėdarėliai, dafnijos, sakulinos, jūrų antytės, ciklopai, karpių
• utėlė, krevetės

• TRACHĖJINIAI
• elniavabalis, akmenlindės, skolopendra, tarakonai, ankstyvės, lašalai,
• žirgeliai, termitai, blakės, tripsai

• TRILOBITINIAI
• kardauodegis, skorpionvėžis, skorpionas, voras kryžiuotas, juodoji našlė,
• tarantulas, niežinė erkė

• JŪRŲ
• VORAI nedideli ilgakojai jūrų gyvūnai neturintys pilvelio

• Būriai:
• Žiaunakojai, Šakotaūsiai, Kiautuotieji vėžiagyviai, Irklakojai, Žuvinės utėlės
• ir Ūsakojai.

• ŽIAUNAKOJAI
• vystymasis su metamorfoze, nervų sistema kopėtinio tipo, porinės facetinės akys
• ir neporinė nauplijinė akelė, ilga vamzdelio pavidalo širdis su pora ostiumų
• kiekviename kūno segmente. Kojelės sudarytos primityviai ir turi plonasienes
• išaugas pripildytas hemolimfos ir atliekančias kvėpavimo f-ją, galvos segmentai
• ne visi suaugę, sudaro dvi dalis. SKYDVĖŽIS

• ŠAKOTAŪSIAI
• sudaro esminę gėlavandenio planktono dalį, aptinkami dideliais kiekiais.
• Abipusiškai nuolaidus, iš šonų suplotas šakotaūsio galvakrūtinio šarvas
• apgaubia visą kūną, skydas gale užsibaigia aštriu spygliu. Galvoje be
• nauplijinės yra ir neporinė facetinė akis, sudaryta iš nedidelio omatidijų
• skaičiaus. Antenos pakitusios į lokomotorinius organus, stipriai
• išsivysčiusios, dvišakės ir padengtos plunksniškais šereliais. Krūtinės kojos
• 4-6 poros ir sudaro savotišką filtravimo aparatą. Dauginimasis: vyksta keleto
• partenogeninių kartų ir vienos dvilytės kartos kaita. Vasarą apinkamos tik
• patelės besidauginančios partenogeniškai. Rudenėjant patelės pradeda dėti
• kiaušinius, iš kurių išsivysto patinai. Jie apvaisina pateles. Apvaisinti
• kiaušiniai yra didesni. Kinta forma priklausomai nuo gyvenimo sąlygų. DAFNIJA

• KIAUTUOTIEJI
• VĖŽIAGYVIAI tai labai smulkūs vėžiukai, dideliais kiekiais aptinkami jūrose ir
• gėluose vandenyse. Sudaro žymią planktono dalį. Būdingi bruožai: šarvas
• sudarytas iš dviejų kiautelių, primenančių geldeles, visiškai paslepia gyvūno
• kūną. Plaukomieji organai – antenulės. Daugelis neturi kraujotakos sistemos, o
• kitų ji sudaryta vien iš širdies.

• IRKLAKOJAI sudaro
• svarbiausia jūrinio planktono dalį, nors aptinkama ir gėluose vandenyse. Dažnai
• pasirodo dideliais kiekiais sukeldami vandens spalvos pakitimus. Išskleisdami į
• šalis savo ilgas, daugelio narelių antenules, sklando jomis vandens
• sluoksniuose. Kai kurių antenulės įvairiai pritaikytos prisikabinti prie
• šeimininko organų ir čiulpti jo audinių syvus (parazitinės formos). Kai kurie
• irklakojai yra parazitinių kirmėlių gyvenimo ciklo tarpiniai šeimininkai.
• Krūtinės galūnės primityvios ir yra dvišakio pobūdžio. Širdies dažniausiai neturi.
• Turi neporinę nauplijinę akį. KALANAI, CIKLOPAI

• ŽUVINĖS UTĖLĖS
• Nedidelis būrys, kilme artimas irklakojams. Gyvena ant žuvų odos, siurbia
• kraują. Kūną sudaro vientisa galva, plati krūtine iš 4 segmentų, trumpas,
• nenariuotas pilvelis. Antenos ir antenulės virtusios kabliukais, maksilės –
• siurbtukais, mandibulės – straubliuku. Turi tris nauplijines ir dvi sudėtines
• akis. Antroji maksilių pora ir krūtinės kojos – dvišakos. KARPINĖ UTĖLĖ

• ŪSAKOJAI dauguma
• sėslūs gyvūnai,kai kurie – parazitai. Tipingos sėslios formos: balanai ir jūrų
• antytės Balanai džnai dideliais kiekiais padengia povandeninius daiktus:
• akmenis, jas, moliuskų kriaukles. Išorėje matyti nupjauto kūgio formos
• kriauklė. Gyvūnas kriauklėje guli ant nugaros, kojelėmis aukštyn. Prie
• kriauklės sienelių prieina odos raukšlės - mantija. Neturi akių. SAKULINA-
• išvalgo krabų vidų, krabų parazitai. JŪRINĖ ANTYTĖ, BALANAI

• ŪKINĖ REIKŠMĖ kai
• kurie žemesnieji vėžiagyviai sudaro didelę dalį planktono, o juo minta daug
• žuvų ir kitų vandens gyventojų. Irklakojai sudaro didelę banginių maisto dalį.
• Didžiausią ūkinę reikšmę turi šakotaūsiai Dafnijos. Jos yra auginamos veisiamų
• ar akvariuminių žuvų pašarui. Lengvai veisiasi tiek natūraliuose, tiek
• dirbtiniuose vandens baseinuose ir yra mėgstamos žuvininkų.

•   Primityvūs požymiai: dvišakos galūnės, daug
• segmentų, pilvelis su galūnėmis, arterijų sistema. Specifiniai požymiai:
• pastovus 19 segmentų skaičius, sudėtinga virškinimo sistema su kramtomuoju ir
• filtraciniu skrandžiais, patelių lytinė anga atsiveria 6 segmente, o patinų – 8
• krūtinės segmente, neturi furkos,iš kiaušinių išsirita sudėtingesnės sandaros
• lervos, galva neretai suaugusi su krūtine ir padengta bendru šarvu sudaro
• galvakrūtinę. Galva iš šešių segmentų, krūtinė – iš aštuonių. Turi penkias
• poras kojų, kurių pirmoji dažnai būna virtusi žnyplėmis. Pilvelis sudarytas iš
• šešių segmentų, dažnai naudojamas plaukimui. Turi centrinę nervų sistemą.
• Būdingos pilvelio galūnės ir anteninės liaukos. Dažniausiai 7 (kartais 8)
• pilvelio segmentai. Gausiausia vėžiagyvių klasė su šešiais būriais ir maždaug
• 25 000 žinomų rūšių. Daugiausiai gyvena jūrose, tačiau taip pat ir gėluose
• vandenyse bei sausumoje. Šiai
• didelei ir įvairiai vėžiagyvių grupei, kurią sudaro 13 būrių ir 349 šeimos,
• priklauso didžiausias pasaulio krabas. Jo išskiestos kojos siekia 4 m pločio, o
• kai kurių kitų aukštesniųjų vėžiagyvių ūgis nesiekia 1mm. Nepaisant didžiulio
• dydžio skirtumo visi aukštesnieji vėžiagyviai turi daug bendrų požymių. Jie
• dažniausiai ryškiai spalvoti, turi tvirtą kalcio karbonatu sutvirtintą
• egzoskeletą. Karapaksas veikia kaip žiaunų kamera ir niekad negaubia pilvelio.
• Šių vėžiagyvių akys dažniausiai ant stiebelių, o antenos- atsikišusios. Krūtinė
• sudaryta iš aštuonių segmentų, pilvelis -iš šešių segmentų, su plokščia uodegos
• vėduokle (telsonu), kuria gyvūnas geba greitai irtis, kad paspruktų nuo priešų.
• Daugelio rūšių pirmosios 1-3 krūtinės galūnės virtusios žandikojais, skirtais
• maitinimuisi, likusios padeda judėti. Pilvelio galūnėmis vėžiagyviai plaukioja,
• rausiasi, poruojasi ir nešioja kiaušinėlius. Dauguma rūšių priklauso dešimtkojų
• vėžių būriui -jam priskiriamos gerai pažįstamos krevetės, vėžiai, krabai,
• omarai. Jų pirmosios poros galūnės dažniausiai padidėjusios, apginkluotos
• žnyplėmis. Šie vėžiagyviai svarbūs jūrų mitybinėse grandinėse, o daugeliui
• stambesnių rūšių gaudomos maistui.

• REIKŠMĖ ŽMONIŲ MITYBOJE: dažniausiai žmonių maistui
• naudojami dešimtkojų vėžių būrio atstovai: Kamčatkinis krabas, upinis vėžys, krevetės,
• omarai, didžioji tigrinė krevetė, didžioji upinė krevetė. Kai kurios rūšys
• specialiai auginamos maistui jūrinėse fermose. Per metus sugaunama 10mln. tonų
• vėžiagyvių naudojamų maistui. Aukštesnieji vėžiagyviai yra populiari,
• delikatesinė žmogaus mitybos dalis. Kai kuriuose pasaulio regionuose tai vienas
• pagrindinių maisto šaltinių. Jūrų gėrybės – naudingas žmogui maistas. Iš
• Eufauzidų būrio atstovų krilių gaminama baltyminga pasta. Valgomi – burnakojų
• būriui priklausantys vėžiai-maldininkai.

• REIKŠMĖ GYVŪNŲ MITYBAI nemažai lygiakojų būrio atstovų,
• šoniplaukos, mizidės, kumidai– svarbus žuvų maistas.

 

 

• Vorų galvakrūtinė
• su nenariuotu pilveliu jungiasi siauru stiebeliu, kurį sudaro redukuotas
• septintasis segmentas. Cheliceros nagelio formos. Į jas patenka nuodų liaukos
• sekretas. Patinų pedipalpuose telpa spermatoforai arba skystis su sperma.
• Pilvelio gale yra įvairios verpimo liaukos. Liaukučių nepaprastai daug (iki
• 1000), o jų išskiriamas sekretas ore stingsta. Voratinklio siūlai
• nevienodi.  Pamatiniai – ilgi, tvirti ir
• sausi, jie sudaro voratinklio spindulius. Gaudomoji dalis audžiama iš klijingų
• siūlų. Kiaušinių kokonus gaubia banguotieji siūlai. Kiekvieną siūlą sudaro
• daugybė gijelių. Voratinklių forma įvairi. Ji priklauso nuo gaudomo grobio. Nuo
• voratinklio iki voro slėptuvės tęsiasi signalinė gija. Patekusi į voratinklį
• auka suvyiojama į pluoštą gijų. Tada voras pro cheliceras suleidžia virškinimo
• fermentų ir kiek palaukęs iščiulpia maisto tyrę. VIRŠKINIMO SISTEMA susideda iš
• priekinės, vidurinės ir užpakalinės žarnų. Galvos apačioje tarp chelicerų yra
• mikroskopiška burnos angelė. Iš burnos maistas patenka į ryklę, stemplę,
• siurbiamajį skrandį. Šie trys sudaro priekinę ektoderminę žarnos dalį. Šių žarnos
• skyrių sienelės išklotos chitinu. Į ryklę atsiveria seilių liaukų latakais.
• Pusiau skystą maistą voras iščiulpia palikdamas kietą dangalą. KRAUJOTAKA
• išilgai krūtingalvės ir pilvelio eina stambi nugarinė kraujagyslė. Pilvelyje
• sustorėjusi ji sudaro vamzdelio pavidalo širdį. Širdis turi kelias poras
• ostiumų su vožtuvais. Pro ostiumus kraujas patenka į širdį iš aplinkširdinės
• ertmės. Kraujotakos sistema neuždara, kraujas teka ne tik kraujagyslėmis, bet
• ir kūno ertmėmis. Voro kraujas neturi dažo. KVĖPAVIMAS plaučiai, trachėjos.
• ŠALINIMO SISTEMA vorai turi Malpigijaus vamzdelius, kurie atsiveria į rektalinį
• maišelį. Ekskretas išteka pro analinę angą. NERVŲ SISTEMA ir jutimo organai.
• Voras turi pilvinę nervų grandinėlę, kurios priekiniame gale yra stambus antryklinis
• ir poryklinis ganglijai. Antryklinis ganglijas vadinamas voro galvos
• smegenimis. Iš jutimo organų voras turi akis ir lytėjimo organus. Lytėjimo
• organai yra plaukeliuose, kurie dengia galūnes ir pedipalpus. Voras turi 8
• paprastas akis. LYTINĖ SISTEMA vorai yra skirtalyčiai gyvūnai, pasižymintys
• dimorfizmu. Patinai turi porines sėklides ir sėklatakius, kurie atsiveria pilvo
• apačioje lytinėmis angelėmis. Patelių pilvelyje yra porinės kiaušidės, iš jų
• išeina ploni kiaušintakiai. Kiaušidžių galai sueina į vieną vamzdelį, kuris
• vadinamas gimda. Pilvelio pradžioje patelė turi sėklos priimtuvo angelę, pro
• kurią į sėklos priimtuvo pūsleles patenka patinų sėkla.

• RŪŠYS: voras
• kryžiuotis, naminis voras, tarantulas, karakurtas, voras paukštėda, vandeninis
• voras, vandeninis voras-sidabriukas, juodoji našlė, falanga, solpūga, frina.

• REIKŠMĖ: kadangi
• vorai yra grobuonys, naikinantys dažniausiai kenksmingus vabzdžius – muses,
• uodus ir pan., todėl juos reikėtų laikyti naudingais gyvūnais. Tačiau kai kurių
• vorų įkandimai sukelia ligų simptomus, sunkius susirgimus, kartais net mirtį.
• Yra labai pavojingų vorų (karakurtas) ne tik laukiniams bei naminiams gyvūnams,
• bet ir žmonėms. Karakurto įkandimas dažnai sukelia mirtį.

• BIČIŲ ERKĖS Iš
• išorės erkė padengta stangria, labai chitinizuota, rudos spalvos kutikula. Jos
• paviršius padengtas plonais šereliais. Po ja yra hipoderma. Suaugusi erkė turi
• 4 poras nariuotų kojų. Kojos trumpos ir storos, baigiasi čiulptukais arba
• siurbtukais., kuriais erkė prisitvirtina prie bitės kūno. Taip pat tokiomis
• kojomis erkė lengvai vaikšto bičių korio sienlių paviršiumi. Patelės – skersai
• ovalios formos. Erkės kūnas – idiosoma – priekyje jungiasi judria jungtimi su
• burnos organais  - gnatosoma. Burnos
• organų pamatinė dalis – vamzdelio pavidalo – gnatobazė. Ji susidaro iš
• suaugusių pedipalpų pamatinių narelių. Patino kūnas beveik apvalus, priekinis
• galas nusmailėjęs, kutikula – baltos arba pilkšvos spalvos, mažai chitinizuota.
• Po krūtinės skydeliu yra lytinė anga. Patinai randami uždarose korių akutėse
• ant bičių ir tranų lervų bei lėliukių. Korių akutėse patinai susiporuoja su
• patelėmis ir gaišta.VIRŠKINIMO SISTEMA prasideda burna. Į burnos ertmę atsiveria
• viena pora seilių liaukų. Iš burnos ertmės maistas patenka į raumeningą ryklę,
• iš jos į trumpą stemplę, o pastaroji atsiveria į centrinę žarną. Erkės žaryne
• yra keturios porinės ir dvi neporinės aklosios ataugos. Į šias ataugas erkė
• gali prisisiurbti daug maisto. Centrinė žarna pereina į tiesiąją žarną, kurioje
• yra išsiplėtimas – rektalinė pūslė. Ši pūslė į išorę atsiveria analine anga.
• ŠALINIMO SISTEMA sudaryta iš dviejų plonų Malpigijaus vamzdelių, kurie tęsiasi
• erkės šonais ir atsiveria į rektalinę pūslę. KRAUJOTAKOS SISTEMA neuždara. Virš
• centrinės žarnos yra ampulės pavidalo širdis. Užpakaliniame širdies gale yra
• angelė, pro kurią į širdį iš kūno ertmių patenka hemolimfa. NERVŲ SISTEMA jos
• centras yra vienas nervinis mazgas. Jis esti ties ta vieta, kur stemplė
• susijungia su žarnynu. Iš mazgo išeina nerviniai kamienai į kojas ir vidaus
• organus.KVĖPAVIMO SISTEMA sudaryta iš plonų vamzdelių – trachėjų –
• tinklo.Trachėjos į išorę atsiveria angelėmis – stigmomis. LYTINĖ SISTEMA
• patelės turi porinę kiaušidę, du kiaušintakius, neporinę gimdą ir makštį.
• Lytinė angelė atsiveria krūtinės skydelio užpakaliniame krašte.

• REIKŠMĖ:
• parazituoja bites, sukelia bičių varoozę. Padaro daug žalos bitynams. Ligą
• platina sergančios bičių šeimos ir jų spiečiai. Šeimos viduje sukėlėją platina
• ir kitas šeimas užkrečia bitės darbininkės, taip pat bičių motinos, ant kurių
• kūno yra erkių patelių. Bičių varooze sukelia Varroa Jacobsoni erkė. Naikinti
• šias erkes sunku tačiau bitynus galima išgelbėti. Svarbu pastebėti ligą,
• ištirti bityną ir laiku pradėti bityno gelbėjimą.

• NIEŽINĖ ERKĖ
• Erkės kūnas ovalios formos, nesegmentuotas, padengtas pusiau permatoma rusvai
• gelsvos spalvos chitinine kutikula. Kūno paviršius išvagotas smulkiais
• grioveliais ir apaugęs šereliais. Gilesnė skersinė vagelė dalija erkės kūną į
• krūtingalvę ir pilvelį. Priekiniame kūno gale yra straubliukas, kurį sudaro
• suaugę į krūvą cheliceros ir pedipalpai. Šalia straubliuko – trumpos, sudarytos
• iš trijų narelių, pedipalpų ataugėlės – čiuopikliai (palpai). Erkės akių neturi.
• Iš pilvelio pusės – 4 poros kojų. Jos trumpos, storos, sudarytos iš 5 narelių.
• Patelės turi siurbtukus (čiulptukus) ant priekinių dviejų porų kojų, patinėlis
• ant visų. Šios erkės yra vienos mažiausių erkių. Erkės parazituoja ant odos
• epidermio raginiame sluoksnyje. Judri apvaisinta patelė patekusi ant odos
• rausia tunelius, o patinėliai keliauja jais ir apvaisina patelės padėtus
• kiaušinėlius. Erkių judėjimas sukelia niežulį. Iš kiaušinėlių gana greitai
• išsirita lervos, jos virsta nimfomis. Po kelių dienų nimfos virsta
• teleonimfomis ir nusinėrusios – suagusiomis erkėmis.

• RŪŠYS IR
• SUKELIAMOS LIGOS niežinės erkės 
• skirtingos rūšys parazituoja skirtingus gyvūnus ir žmogų. Sukelia
• kiaulių niežus, arklių niežus, žmogaus niežus, šunų niežus, rudųjų lapių
• niežus.

• Šuninė erkė –
• labiausiai žinoma kraujasiurbė erkė. Patinai beveik dvigubai mažesnis už alkaną
• patelę 4mm. Patelė, prisisiurbusi kraujo būna beveik 1cm. Kraujasiurbių erkių
• gebėjimas įsiurbti didelį kiekį kraujo susijęs su vidurinės žaros sandara. Nuo
• jos eina aklosios ataugos, kurios persipindamos su kitais organais užpildo kūno
• ertmę. Patelės odą praduria duriamaisiais žandais. Tik prisisiurbusi patelė
• gali dėti kiaušinius. Šuninės erkės patelė deda kiaušinius ant žemės
• paviršiaus. Iš kiaušinių išsirita lervos, kurios parazituoja ant įvairių
• smulkių miško gyvūnų: driežų, paukščių, žinduolių. Po metamorfozės erkės
• šliaužioja po augalus ir užpuola stambius gyvulius bei žmones. Šuninė erkė,
• įsisiurbusi į gyvulio arba žmogaus odą, paprastai sukelia niežėjimą, paraudimą.
• Šuninės erkės ir kitos erkė iš tos pačios iksoidinių grupės gali būti labai
• pavojingos galvijams, būdamos sunkių ligų pernešėjomis. Erkės gali labai ilgai badauti
• (daugiau kaip metus) todėl gali užpulti žmogų patalpoje, kur seniai nebuvo nei
• žmoių, nei gyvulių.

• Pasižymi lytiniu
• dimofizmu, visas kūnas padengtas chitinine kutikule. Patinėlių nugaroje
• kutikulė sustorėjusi ir sudaro skydelį, kuris dengia visą kūno paviršių.
• Patelių skydelis dengia tik pirmą kūno trečdalį. Patelė stambesnė už patiną.
• Patelės kūnas gali plėsti, o patinėliams tai padaryti trukdo chitininis
• skydelis. Erkių krūtingalvė suaugsusi su pilveliu. Galvos priekyje yra
• straubliukas, kurį sudaro histomas (suaugusios cheliceros), apaugęs aštriais
• chitininiais dantukais ir pedipalpai. Pilvelio gale yra plyšelio pavidalo
• analinė anga, ji pridengta perianaline raukšle. Turi 4 poras vaikščiojamųjų
• kojų (krūtingalvės skyriuje), lervos – 3 poras. Ties trečiosios kojų poros
• prisitvirtinimo vieta atsiveria patelių lytinė angelė, o ties ketvirtosios
• kojos pamatu, erkės šonuose atsiveria kvėpavimo angelės. Burnos organai:
• duriamojo siurbiamojo tipo. Į erkės burną atsiveria seilių liaukų kanalai,
• seilėse yra fermento, kuris neleidžia kraujui krešėti.

• Gali pernešti
• piroplazmozės sukėlėjus (sporagyvius arba kraujinius sporagyvius). Erkės
• pernaša vidurazijinę ir grįžtamąją šiltinę, dėmėtąją šiltinę, tularemiją,
• erlichiozę. Laimo liga: išplitusi vidurinio klimato juostoje. Erkės įkandimo
• metu sukėlėjas patenka į kraują ir išplinta po visą organizmą. Erkinis
• encefalitas – sukelia virusas, kurį platina šuninė ir taiginė erkės. Erkinis
• encefalitas paplitęs Eurpopoje. Negydoma, bet galimas vakcinavimas.

• Rūšys: Šuninė
• erkė, taiginė erkė, Pievinė erkė, Stepinė erkė

Charakteristika:

• Sausumos, rečiau
• gėlavandeniai gyvūnai, kurių dydis nuo 0.2mm
• iki 30cm. Kūnas iš trijų dalių – galvos, krūtinės ir pilvelio. Galvoje yra
• burnos ir jutimo organai. Krūtinė iš 3 segmentų, kurių kiekviename yra pora
• kojų, todėl vabzdžiai gali būti vadinami šešiakojais. Paprastesnės sandaros
• vabzdžiai yra besparniai, aukštesnieji turi sparnus. Pilvelis gali turėti 11
• segmentų, jų gale yra telsonas. Pilvo kojelių nėra, kartais yra jų rudimentai.

Išorinė sandara:

• Galva suaugtinė,
• jos kapsulėje beveik išnykusios segmentų ribos, embrionui vystantis galvos
• segmentai ryškūs. Tai rodo galvoje esančios trys galūnių poros (paprastai viena
• pora priklauso vienam segmentui). Tačiau iš viso galvą sudaro 5 segmentai.
• Pirmasis: akronas su pora antenų, jos yra homologinės vėžiagyvių antenulėms ir
• šimtakojų antenoms. Antrojo segmento galūnės redukuotos. Kiti trys segmentai
• turi burnos organų galūnes. Galvoje yra paprastos ir facetinės akys. Antenos ir
• ūseliai sudaryti iš daug narelių. Neretai patelių ir patinų antenos skiriasi,
• patinų antenų – didesnis paviršius, o ant jų būna daugiau uoslės elementų –
• sensilių. Antenose yra lietimo, bei vibraciją juntančių sensilių.

•   Vabzdžių burnos
• organai yra nevienodi, nes jų mityba įvairi. Skystu maistu mintančių
• vabzdžių burnos organai būna čiulpiamieji, siurbiamieji arba laižomieji. Kai
• kurie vabzdžiai turi redukuotus burnos organus (lašalai, apsiuvos, drugiai
• maišuočiai). Šie vabzdžiai gyvena labai trumpai, nes jų energijos šaltinis yra
• lervinėje stadijoje sukauptos maisto medžiagos. Krūtinė sudaryta iš 3 segmentų:
• prieškrūtinio, vidurkrūtinio ir pakrūtinio. Čia susitelkę judėjimo organai:
• kojos ir sparnai. Krūtinės dangos skydeliai tvirti, sudaro išorinius šarvus,
• prie jų tvirtinasi raumenys: nugariniai, pilviniai, šoniniai. Kojos šešios – po
• porą kiekviename krūtinės segmente. Jų sandara įvairi, tačiau pagrindiai 5
• nareliai būdingi visiems vabzdžiams: pamatinis narelis, klubas, šlaunis,
• blauzda ir letenėlė. Letenėlė beveik visada iš kelių narelių, kurių galinis
• turi nagelį. Dabartiniai vabzdžiai turi vieną ar dvi poras sparnų. Sparnai
• ploni, plėviški. Vabalų priekiniai sparnai chitinizuoti, pagrindinė jų f-ja –
• apsauginė. Silpniau chitinizuoti, plonesni, odiški sparnai – turi tarakonai,
• skėriai. Primityviausi vabzdžiai turi 11 pilvelio segmentų, o sudėtingesnės
• sandaros vabzdžiai - 4-5.  Vabzdžių kūną
• dengia viensluoksnis epitelis – hipoderma, kurios ląstelės formuoja chitininę
• kutikulę – storiausias vidinis kutikulės sluoksnis – endokutikulė, tvirčiausias
• vidurinis – egzokutikulė ir išorinis – epikutikulė.

Vidinė sandara:

• VIRŠKINIMO
• SISTEMA iš 3 dalių: priekinės, vdurinės ir užpakalinės žarnų. Burnos ertmėje
• atsiveria ilgų maišelių pavidalo seilių liaukos. Iš burnos maistas keliauja į
• stemplę, skrandį, toliau –priekinė, 
• vidurinė, užpakalinė žarnos. KRAUJOTAKOS SISTEMA atvira, nugarinėje
• dalyje yra vamzdelio pavidalo širdis, priekinėje kūno dalyje pereinanti į
• trumpą aortą. Iš širdies ir aortos hemolimfa keliauja į kūno ertmes – sinusus.
• Širdų nuo vidaus organų skiria plona diafragma. Širdis sudaryta iš atskirų
• kamerų (1-8). Žemesnieji vabzdžiai kamerų turi daugiau. Hemolimfos f-jos:
• išnešioti maisto medžiagas, pernešti metabolitus į šalinimo sistemą ir kovoti
• su infekcija. KVĖPAVIMO SISTEMA vabzdžiai kvėpuoja trachėjomis. Tai įvairaus
• diametro vamzdeliai, kuriais oras patenka į visus vidaus organus, aprūpindamas
• deguonimi net atskiras ląstelių grupes. Trachėjos į išorę atsiveria kvėptukais
• arba stigmomis, kurių gali būti iki 10 porų. Stigmos išsidėsčiusios krūtinės ir
• pilvelio šonuose. Tik smulkiausi vabzdžiai kvėpuoja difuzijos būdu. Vandens
• vabzdžių lervos turi trachėjines žiaunas. ŠALINIMO SISTEMA Svarbiausi šalinimo
• sistemos organai yra Malpigijaus vamzdeliai, kurie atsiveria tarp vidurinės ir
• užpakalinės žarnos. Iš hemolimfos į Malpigijaus vamzdelius patenka rūgšties
• druskos. Čia jos skaidomos ir į užpakalinę žarną patenka šlapimo rūgšties
• kristalai. Pirminiai besparniai Malpigijaus vamzdelių neturi. Svarbiausia
• riebalinio kūno funkcija – energetinė, tačiau jame kaupiasi ir eksretų
• kristalai. NERVŲ SISTEMA Centrinė nervų sistema panaši į kitų nariuotakojų
• nervų sistemą. Ją sudaro galvos smegenys, aplinkryklinės konektyvos, poryklinis
• ganglijas ir pilvinė nervų grandinėlė. Itin sudėtingos vabzdžių galvos
• smegenys, jas sudaro priekinė, vidurinė ir užpakalinė dalys. Poryklinis
• ganglijas taip pat iš trijų skyrių: tai susilieję trys ganglijai, įnervinantys
• burnos organus. Be centrinės nervų sistemos yra simpatinė nervų sistema, kuri
• įnervina vidaus organus ir raumenis. ENDOKRININĖ SISTEMA vabzdžių endokrininės
• liaukos gana įvairios. Jos hormonus išskiria tiesiai į hemolimfą. Endokrininės
• liaukos reguliuoja  medžiagų apykaitą,
• lervų augimą, lytinį brendimą. JUTIMO ORGANAI smulkiausi jutimo organai –
• sensilės. Svarbiausi vabzdžių jutimo organai – lytėjimo, cheminio bei
• hidroterminio jutimo, klausos ir regėjimo. LYTINĖ SISTEMA skirtalyčiai, neretas
• lytinis dimorfizmas, tuomet gali turėti įvairius papildomus organus (pvz.
• ragus). Abiejų lyčių vidinių lytinių organų porinės gonados, sudarytos iš
• folikulų (vamzdelių). Jų poriniai išvedamieji kanalai suteka į vieną. Turi
• pridėtines liaukas. Patinų lytinė sistemą sudaro porinės sėklidės, sėklatakiai,
• neporinis sėklos išmetamasis latakas, lytinis organas edeagusas ir pridėtinės
• liaukos. Patelių lytinė sistemą sudaro porinės kiaušidės, poriniai
• kiaušintakiai, kurie pereina į neporinį kiaušintakį, sėklos priimtuvas,
• kopuliacijos maišelis, o kartais ir kiaušdėtis.

Vystymosi būdai:

• EMBRIONINIS
• VYSTYMASIS Vystymasis, kuris vyksta nuo kiaušinio susidarymo iki lervos
• išsiritimo.

• POEMBRIONINIS
• VYSTYMASIS iš kiaušinio išsiritusios lervos išvaizda gali būti įvairi. Išskyrus
• beūsius, vabzdžiams pirminiabesparniams būdingas tiesioginis vystymasis, iš
• kiaušinėlio išsirita miniatiūrinė suaugėlio kopija. Sparnuotiesiems vabzdžiams
• būdinga nepilnutinė ir pilnutinė metamorfozės. Vabzdžiai su nepilnutine
• metamorfoze neturi lėliukės stadijos. Neriasi daug kartų (iki 30). Nepilnutinė
• metamorfozė būdinga žemesniesiems sparnuotiesiems vabzdžiams. Aukštesnieji
• pereina į pilnutinę. Jų lervos visai nepanašios į suaugėlį. Lervos neriasi 4-5
• kartus, tačiau nerdamosis nepanašėja į suaugėlį. Suaugėlis išsirita iš
• lėliukės.

• Vystosi pilnos arba
• nepilnos metamorfozės būdais.

• Pilna
• metamorfozė: kai vabzdys praeina visus vystymosi etapus
• (kiaušinis-lerva-lėliukė suaugėlis). Neriasi keletą kartų. Pilnos metamorfozės
• vabzdžių būriai: Blusos, Vabalai, Drugiai.

• Nepilna
• metamorfozė – vystymasis be lėliukės stadijos. Nepilnos metamorfozės vabzdžių
• būriai: Lašalai, Žirgeliai, Tarakonai, Termitai, Tiesiasparniai, Dvisparniai,
• Utėlės, Blakės

Dvisparnių biologija:

• Tai labiausiai išsivysčiusių
• vabzdžių būrys. Turi tik du priekinius sparnus. Antroji sparnų pora redukuota,
• virtusi dūzgais, jų viduje yra chordotonaliniai organai svarbūs vabzdžiams
• skrendant. Sparnai turi būdingą formą, pamatinė jų dalis praplatėjusi, o pats
• pamatas labai siauras, dažnai sudaro nedidelį išsikišimą- sparnelį. Dvisparniai
• tarp vabzdžių – geriausi skraidytojai. Kūno sandarai būdinga judri galva su
• labai didelėmis daugiafacetinėmis akimis, suagtinė krūtinė su liemeniniu arba
• stiebelišku pilvu. Burnos organai specifiniai laižomieji arba siurbiamieji,
• kartais redukuoti. Dvisparniai neturi polinkio rūpintis palikuonimis, statyti
• lizdus. Išskyrus : vadovaudamiesi uosle deda kiaušinius į terpę, kurioje gausu
• maisto.

Ūkinė reikšmė:                                    

• Daug žalos gyvulininkystei padaro
• kraujasiurbiai: sparvos, piktmusės, moskitai, gumbiniai uodeliai, mašalai.
• Sparvos perneša tuliaremijos sukėlėjus. Naminius gyvulius parazituoja gyliai.
• Kopūstinė, svogūninė musės – daržovių kenkėjai. 
• Kambarinė musė perneša daug ligų (dizenterija, vidurių šiltinė ir kt.).
• Piktmusė kandžioja naminius gyvulius rudens metu. Mėlynosios mėsinės musės deda
• kiaušinius į lavonus ar nepridengtą mėsą. Musė cė-cė platina miego ligą
• (Afrika). Kopūstinė musė deda kiaušinius į kopūstų daigus, jos lervos apėda
• kopūstų šaknis. Yra daug kitų žalingų musių – jos yra javų kenkėjos. Arklinio
• gylio patelė kiaušinius tvirtina prie arklio plaukų, vėliau patenka į žarnyną
• ir parazituoja.

• Naudingi dvisparniai: tai
• parazituojantys vabzdžių lervas tachinas. Kai kurių dvisparnių lervos naikina
• amarus. Genetinių laboratorinių tyrimų objektas – drozofila. Chironomidų lervos
• sudaro žymią žuvų maisto dalį tvenkinių ūkiuose, taip pat specialiai gaudomos
• akvariumų žuvims maitinti.

• Galvijinis gylys. Vystosi po
• galvijų oda ir sukelia hipodermozę. Gylio patelė deda kiaušinėlius ant galvijo
• kojų plaukų, iš kiaušinėlių išsivysto lervos, kurios prasigraužia per odą į
• poodį ir migruoja į gyvulio nugaros sritį. Po oda auga ir vystosi ir atsranda
• odos paviršiuje guzelių. Gzelio viršūnėje lerva prasigraužia skylutę ir pro ją
• kvėpuoja. Po to lerva išlenda iš po odos, nukrenta ant žemės ir virsta lėliuke.
• Lėliuko būna kokono viduje.

• Kambarinė musė. Į puvėsius,
• išmatas patelė deda kiaušinėlius. Iš jų išsivysto baltos lervos, kurios neturi
• nei galvojos, nei kojų. Žemėje lervos virsta lėliukėmis. Jos apdengtos
• tariamuoju kokonu, kuriame išsivysto lėliukė ir suaugusi musė.

Plėviasparnių biologija:

• Burnos organai graužiamieji arba
• lakamieji (geluoninių). Dvi poros plėvinių sparnų, apatinė pora mažesnė. Jie
• išvagoti retomis skersinėmis ir išilginėmis gyslomis. Galva judriai jungiasi su
• krūtine ir turi dideles daugiafacetines akis. Turi paprastas akeles bei
• įvairios sandaros antenų. Plėviasparnių pilvelis su krūtine jungiasi visu plotu
• – liemeniapilviai, arba stiebeliu smaugtapilviai. Labiausiai išsivystęs
• vidurkrūtinis, jo tergitas užpakalinėje dalyje sudaro tam tikrą skydelį, kuris
• siūle atsiskiria nuo vidurkrūtinio ir priekinės dalies. Ant pilvelio nėra jokių
• kojelių ar jų rudimentų, tik daližys, sudarančios patelių kiaušdėtį, kuris
• sudaro geliančiųjų vabzdžių gėluonį. Lervos panašios į vikšrus, nes turi
• netikrąsias pilvo kojas – pseudovikšrai. Parazitinių, bendruomeninių plėviasparnių
• burnos organai iš dalies redukuoti. 
• Daugeliui jų būdinga sudėtinga elgsena – sudėtingi instinktai, susiję su
• dauginimusi, lizdų statyba ir prieauglio priežiūra; didesni sugebėjimai įgyti
• sąlyginius refleksus. Nervinė veikla yra sudėtingiausia bendruomeninių vabzdžių
• (bičių, bendruomeninių širšių, kamanių, skruzdėlių). Atitinkamai plėviasparnių
• yra gerai išsivysčiusios galvos smegenys.

Biologinė ir ūkinė reikšmė:

• Didelė dalis plėviasparnių yra
• svarbūs kaip entomofilai. Daugelį augalų apdulkina tik plėviasparniai
• (ankštiniai, lūpažiedžiai, gegužraibiai). Žmogui naudingi: bitė (neša medų,
• apdulkina kultūrinius augalus), vyčiai (deda kiušinius į žalingų vabzdžių kūno
• vidų).

• Pjūkleliai – fitofagai. Jie
• nemažai žalos pridaro sodams, miškams. Agrastinis pjūklelis kartais suėda visus
• serbentų krūmų lapus.

• Yra daug parazitinių rūšių, kurie
• parazituoja įvairių vabzdžių lervas.

• Vyčiai – stamūs vabzdžiai. Į kitų
• vabzdžių lervas, ar vikšrus jie deda savo kiaušinius. Vystymosi  pabaigoje vyčio lerva parazituojamą vikšrą
• sunaikina.Baltukų vikšrus dažnai sunaikina apantelesas. Kiaušėdžiai
• (chalcididai, proktotrupidai ir kt.) parazituoja vabzdžių kiaušinius. Kai
• kurios rūšys naudojamos biologiniu būdu kovojant su kenkėjais.

• Geluoniniams priklauso Naminė
• bitė, Kamanė, daug pavieniui gyvenančių laukinių bičių. Lietuvoje – apie 300
• rūšių laukinių bitininių rūšių. Tai svarbūs kultūrinių ir laukinių augalų
• apdulkintojai. Manoma, kad bitės nauda kaip apdulkintojos yra didesnė nei kaip
• medaus nešėjos.

• Miškinės skruzdėlės – tai miško
• sanitarai. Jos naikina kenkėjus, purena miško paklotę.

• Žalingi vabzdžiai: pjūkleliai,
• gumbinės, vapsvelės.

Rūšys:

• Naminė bitė, Rudoji miško
• skruzdėlė, Vytis, Medunešė bitė, Širšė, Kamanė, Vapsva, Mažasis vytis, Miškinė
• skruzdėlė, Sieninė gaurabitė, Stepinė kamanė, Didžiaakė kamanė, Ilganosė
• smėliabitė, Tamsioji skruzdėlė, Raudonoji skruzdėlė.